Juodosios jūros vilionės

Dalius buvo pora metų vyresnis nei mudu – bemaž padieniui gimęs šių eilučių autorius ir jo draugas – ir gyveno tame pačiame name, net ir toje pačioje laiptinėje, kur augome mes. Meniškos sielos vaikinas dažnai būdavo mūsų žaidimų kieme siela, tačiau smagiausia būdavo pliektis ledo ritulio batalijose, tik ne kieme vykusiose, o paskutiniajame laiptinės aukšte, negailestingai engiant Daliui ir Amerikos(!) atsiųstą stalinį ledo ritulio žaidimą. Pastarasis smarkiai skyrėsi nuo tėvų man nupirkto vietinės gamybos analogo, kuriame ritulininkų figūrėlės nuolat iškrisdavo iš laikiklių, nors žaidimas buvo tikrai nepigus – kainavo visą dvidešimtį rublių. Tad mes, būdami net ne paaugliai, o dar vaikiško amžiaus, savomis akimis įsitikinome, kad amerikietiškas ir sovietinis žaidimai kokybe skiriasi kaip diena nuo nakties. Mėgdavome užsukti pas Dalių partijai kortomis, ar tiesiog paveizėjimui į jo tėčio – garsaus menininko-drožėjo – sukurtą įspūdingą medinių nelabųjų ir jų kaukių kolekciją, užėmusią visą menininko darbo kambario sieną. Dairydamasis į tėčio darbus, Dalius ir pats ėmėsi meniškai piešti, lipdė dailius kūrinius iš plastilino, tad tėvai netruko pastebėti jo polinkius menui, nors svečių kambaryje stovėjęs pianinas suponavo gimdytojų ketinimus ugdyti sūnuje muzikinį talentą.

Nežinia, ar tokios grėsmingos draugijos paveiktas, ar išlepęs nuo mamos – pasiturinčios ir dalykiškos medikės – lepinimo, Dalius ėmė krėsti savitas eibes. Mokėsi jis „čiurlionkėje” – M.K.Čiurlionio menų mokykloje, iki kurios troleibusas nuo vilniškio Antakalnio pakraščio riedėdavo vos penkiolika minučių. Ėmęs nuolat praleidinėti pamokas, ir leisti susiveiktą laiką namuose, vėpsant į rytines sovietinės televizijos programas, galėjusias užmigdyti net laiką, Dalius gaudavo nuo tėvų pylos, ir būdavo ne tik palydimas iki „čiurlionkės”, bet ir privedamas prie klasės durų. Šiek tiek palaukęs kol tėvai pasišalins, Dalius išslysdavo pro duris, ir riedėdavo troleibusu namo, dėbsojimui į absoliučiai tuščias sovietinės televizijos laidas arba nepertraukiamam rūkymui „Primos”, kurią nusipirkdavo kaimyniniame name buvusioje gėrimų parduotuvėje, pramintoje „sifonke” dėl galimybės prisipildyti sifoną gazuotu vandeniu. Nepavyko Daliui baigti menų mokyklą, nes niekaip nesugebėjo savąjį Bangpūtį – pagoniškąją lietuvių dievybę – sulipdyti iki pabaigos. Tačiau prie Juodosios jūros Dalius paatostogauti suspėjo, nors tokia išvyka anuomet buvo brangi, ir grįžo smarkiai įdegęs bei kupinas emocingų įspūdžių. Magėjo mums išklausinėti, ką regėjo daugeliui neprieinamuose kurortuose Dalius, bet jis po truputį ėmė užsisklęsti…

Daliaus tolesnė istorija, deja, liūdna, nukrypusi į psichiatrijos tyrus, tad nesiimčiau spėti, kokia jo būsena šiandieną… Pamenu jį sėdintį daugiabučio rūsyje su geru mudviejų bičiuliu, vėliau tapusiu garsiu laidų vaikams vedėju dėka neeilinių sugebėjimų savitai piešti. Susėdę prie pakelio rūkalų ir kūrybinių svarstymų apimti, draugužiai pūsdavo tirštus dūmus, dalindamiesi su mudviem įžvalgomis apie sudėtingą gyvenimo ir menininko santykį. Bala nematė tų vaikystės-jaunystės prisiminimų, kai galime šįkart vėl leistis kelionėn į praeitį, nukakdami į tolimokus, bei intriguojančius permainomis chruščiovinio atlydžio metus, mėgaudamiesi šiltu Juodosios jūros vandenėliu ir tropiniu Kaukazo pakrantės klimatu. Tiesa, ši kelionė anuomet būdavo įkandama tik „lygesniems už lygius”: kompartijos elitui, prakutusiems prekybininkams, medikų bendruomenės šulams, žinomiems mokslininkams, profsąjungų vadukams. Dauguma lietuvaičių džiaugėsi galimybe pabuvoti prie gimtosios Baltijos, apkabindavusios gaivia banga.