Mūsų istorinėje atmintyje Pietų Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras ir LLKS gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra tragiško likimo asmenybė, simbolizuojanti pasiaukojančią partizanų kovą dėl laisvės. Jis prisimenamas ir kaip partizanų metraštininkas ir memuaristas, fiksavęs Laisvės kovų kelią, apmąstęs ir atminčiai palikęs jų patirtis. A. Ramanausko-Vanago atsiminimai yra neišsenkantis partizanų istorijos šaltinis, liudijantis partizaninio karo reiškinius ir įvykius, kovotojų siekius, netektis ir viltis. Kartu tai ir vienas ryškiausių lietuvių memuarinės literatūros tekstų. Šie autentiški partizanų kovų liudininkai turi ir savo istoriją.
Partizanų metraštininko plunksnos A. Ramanauskas ėmėsi 1945 m. rugsėjį, paskyrus jį Merkio rinktinės vadu ir Dzūkų grupės vadui Juozui Vitkui-Kazimieračiui nurodžius fiksuoti partizanų kovas. A. Ramanauskas rugsėjo 27 d. pradėjo rašyti rinktinės kroniką (metraštį). Būdamas Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos srities vadu ragino kaupti partizanų istorijos šaltinius, rūpinosi jų išsaugojimu, 1950 m. ėmė rinkti medžiagą Pietų Lietuvos partizanų istorijai. 1950 m. sausio 25 d. pradėjo eiti LLKS gynybos pajėgų vado pareigas ir vis dažniau susimąstydavo apie partizanų palikimą. Tuomet kilo mintis parašyti atsiminimus, kurie perteiktų ir ateinančioms kartoms perduotų partizanavimo patirtį, išsaugotų kovotojų atminimą ir taptų Laisvės kovų istorijos šaltiniu.
Atsiminimus A. Ramanauskas rašė 1950–1955 m., gyvendamas partizanų štabų bunkeriuose, įrengtuose Talačkų ūkyje Jiezno rajone, Jonionių kaime, Vinco Labanausko sodyboje Jiezno rajone, Olendernės kaime, su šeima slapstydamasis pas Stasę Bilinskienę Varėnos rajone, Bingelių kaime, Petrą Bruzgą Alytuje, pas kitus patikimus asmenis. Iki 1956 m. parašė tris atsiminimų dalis, kuriose vaizdavo beveik trijų metų laikotarpio – nuo 1945 m. pavasario iki 1947 m. pabaigos – partizanines kovas. Pradėjęs antrąją dalį, atsiminimus pavadino „Partizanų gretose“. Memuarus skyrė savo dukrai Auksutei Ramanauskaitei.
Iš pradžių rašė juodraštį mokykliniuose sąsiuviniuose, vis grįždamas prie tekstų, juos peržvelgdamas, taisydamas, tikslindamas, trumpindamas ar praplėsdamas, keisdamas sakinius ir fragmentus vietomis, įterpdamas apmąstymus. Tekstą skirstė į dalis ir skyrius, sudarė kai kurių dalių ir skyrių („skirsnelių“) planelius, juose pažymėdamas svarbesnius įvykius, tuo metu savo eitas pareigas, pridėdamas partizanų sąrašus ir kitą medžiagą. Rašydamas naudojosi Merkio rinktinės kronika, kitais partizanų dokumentais. Pataisytus tekstus perrašė į mokyklinius sąsiuvinius, vėliau perspausdino rašomąja mašinėle. Sąsiuvinius numeravo, ant viršelių žymėjo atsiminimų dalis, teksto rašymo datas. Atsiminimuose nepanaudotus užrašus segė į atskirus sąsiuvinius.
Įvykius dėstė nuosekliai chronologiškai, bet tarp jų dažnai įterpdavo apmąstymus apie bendražygius, kovų už laisvę prasmingumą, partizanų vertybes ir pareigas Tėvynei, jų palikimą ir priesakus ateinančioms kartoms. Antai, pirmosios dalies 1951 m. juodraštyje atvaizdavęs 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinės puolimą, įterpė samprotavimą apie 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto reikšmę, 1918–1919 m. Nepriklausomybės ir partizanų Laisvės kovų prasmę. Po metų, taisydamas pirmosios dalies juodraštį, vėl grįžo prie Vasario 16-osios ir įpynė mintis apie tautos pareigą saugoti, branginti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę, partizanų pasišventimą Laisvės kovai. Atsiminimuose dažnai atsigręždavo į Vasario 16-osios idėją, apmastydavo partizanų pasiaukojimą, kartojo jų priesakus branginti Tėvynės laisvę.
Atsiminimų rašymą veikė partizaninio karo sąlygos. LLKS gynybos pajėgų vado pareigos neleido A. Ramanauskui atitrūkti nuo partizaninės veiklos ir susitelkti ties praeities apmąstymais. Dėl nuolatinio slapstymosi nuo priešų persekiojimų, gyvenimo pastovioje įtampoje, kuomet visur ir visada tykojo pavojai, jis negalėjo atsidėti ramiam ir nuodugniam minčių dėstymui, todėl atsiminimus rašė nereguliariai, priešokiais. Slaptumo sumetimais vengė išsamaus pasakojimo, vaizdavo tik tai, kas negalėjo pakenkti kovotojų organizacijai ir sukelti grėsmės dar gyviems partizanams, rėmėjams ir jų šeimų nariams, nutylėjo kai kuriuos faktus, dažnai nenurodė įvykių datų, neminėjo asmenvardžių. Norėdamas išsaugoti atsiminimus ateičiai, rašė po kelis egzempliorius, dalimis slėpė skirtingose vietose pas patikimus asmenis.
Atsiminimų pirmosios dalies rankraštį A. Ramanauskas-Vanagas įdėjo į medinę šovinių dėžę ir 1953–1954 m. kartu su rašomąja mašinėle užkasė Bingelių miško pakraštyje, šalia S. Bilinskienės sodybos Varėnos rajono Bingelių kaime. 1955 m. pavasarį atsiminimų antrosios ir trečiosios dalių tekstus patikėjo Varėnos rajono Puvočių kaimo gyventojui Vaclovui Glavickui, kuris paslėpė juos savo pirtyje, vėliau užkasė raiste, netoli sodybos. Dar vieną atsiminimų antrosios dalies egzempliorių A. Ramanauskas-Vanagas 1955 m. rudenį perdavė Varėnos rajono Puvočių kaimo gyventojui Antanui Arbačiauskui, kuris paslėpė juos tarp statomo tvarto rastų. Tarp šių atsiminimų mašinraščio lapų partizanų vadas įdėjo jam itin brangią, jo paties fotografuotą žmonos ir dukters nuotrauką bei negatyvus, darytus 1953–1954 m. šeimai besislapstantis pas patikimus asmenis. 1955 m. rudenį į knygą surištą atsiminimų trečiosios dalies rankraštį patikėjo Veisiejų rajono Krivonių kaimo gyventojai Bronei Visockienei. B. Visockienė paslėpė rankraštį savo namų kamaroje. Kitus atsiminimų egzempliorius A. Ramanauskas-Vanagas perdavė saugoti skirtingose vietovėse gyvenusiems patikimiems asmenims.
1956 m. spalio 12 d. partizanų vadas pateko į Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos spąstus. Praėjus beveik trims mėnesiams po jo suėmimo ir intensyvių paieškų, sovietų saugumui pavyko rasti dalį paslėptų atsiminimų.
1957 m. sausio 13 d. Stasės Bilinskienės sodyboje atliekant kratą buvo rasti medinėje dėžėje sudėti ir žemėje užkasti A. Ramanausko-Vanago atsiminimų pirmosios dalies rankraščiai ir juodraščiai. Sąsiuvinių lapai buvo sudrėkę, įplyšę, pažeisti pelėsio, tekstas sunkiai perkaitomi arba visai neįskaitomas. Tą pačią dieną Vaclovo Glavicko sodyboje aptikti atsiminimų antrosios dalies mašinraštis, rankraštis ir juodraštis bei trečiosios dalies rankraštis, o Antano Arbačiausko sodyboje – atsiminimų antrosios dalies mašinraštis ir juodraštis. Sausio 14 d. Boleslovo Visocko ir Bronės Visockienės sodyboje rasti atsiminimų trečiosios dalies rankraštis. Visgi KGB nepavyko surasti visų atsiminimų egzempliorių – vienas iš jų buvo išsaugotas pasišventusių žmonių iki pat Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės atstatymo.
Atsiminimai kartu su kitais KGB rastais ir konfiskuotais partizanų dokumentais kaip daiktiniai įrodymai buvo prijungti prie A. Ramanausko baudžiamosios bylos ir tapo vientisa jos dokumentų komplekso dalimi. Baudžiamąją bylą sudarė 20 tomų ir 3 daiktinių įrodymų paketai. Partizanų vadui 1957 m. lapkričio 29 d. įvykdžius mirties nuosprendį, jo baudžiamoji byla 1957 m. gruodžio 4 d. perduota saugoti į KGB archyvą.
1960–1961 m. KGB darbuotojai nufotografavo ir mikrofilmavo A. Ramanausko baudžiamojoje byloje saugotų atsiminimų pirmosios dalies juodraščius, mašinėle perrašė antrosios dalies tekstą. Šias kopijas ir mikrofilmus KGB 1961 m. perdavė Partijos istorijos institutui prie LKP CK ir Lietuvos SSR mokslų akademijos Istorijos instituto Archyviniams dokumentams skelbti redakcijai (ADSR), kad panaudotų rengiant tendencingus, Lietuvos partizanų kovą falsifikuojančius leidinius.
Šiuo metu A. Ramanausko-Vanago atsiminimų pirmosios dalies fotokopijos ir mikrofilmai bei antrosios dalies mašinraščio kopija saugomos Lietuvos ypatingajame archyve, Partijos istorijos instituto prie LKP CK–Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK filialo fondo Nr. 3377, apyrašo Nr. 55 bylose, o iš A. Ramanausko baudžiamosios bylos išimti jo atsiminimų originalai – Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejuje.
Partizanų vado dukters Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės pastangomis 1991 m. išleisti A. Ramanausko-Vanago atsiminimai „Daugel krito sūnų…“. Vėliau, 1992, 1999, 2007 m., išleisti pakartotiniai ir papildyti šių memuarų leidimai.
A. Ramanausko-Vanago atsiminimai nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią. Partizanų vado rašyti bunkeriuose ir slapstantis pas patikimus žmones, perrašinėti keliais egzemplioriais, slėpti skirtingose vietose ir patikėti saugoti atsidavusiems asmenis, KGB rasti ir konfiskuoti, prabyla jų autoriaus tikėjimu: „Partizanų didvyriškai vedamoji laisvės kova taps dar garbingesniais kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės istorijos lapais. Iš šių tėvynei pasiaukojimo pavyzdžių ateities kartos semsis dvasinės stiprybės ir mokysis kaip reikia mylėti ir aukotis už tėvų žemę“.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė
