„Tėvuk, o kokius kinus anuomet žmonės mėgdavo?” – klausdavau savąjį senelį, tarpukariu keletą metų triūsusį Amerikos įmonėse. „Labiausiai mėgiamas buvo Čiarlie Čiaplin”, – nedvejodamas atsakydavo senelis, ir sovietmečiu mėgęs darsyk pažiūrėti pamėgtus Čarlio Čaplino filmus, kuriuos, kaip bebūtų keista, sovietinė kino cenzūra neišbrokuodavo, tad atsirasdavo proga ir man nukeliauti į kiną kartu su seneliu. „Aukso karštligė” įsiminė aibe juokingų scenų, garsiuoju bato virimu ir valgymu apčiulpiant kiekvieną vinuką, bet visgi pamautų ant šakučių bandelių šokis pranoko visas kitas kino genijaus sugalvotas scenas. „Aukso karštligės” siužetą jums neperpasakosiu, viską sėkmingai rasite interneto platybėse, galima patvirtinti tik vieną faktą – tai absoliuti kino klasika, realus šedevras, stebinantis kūrėjų išmone ir praėjus šimtmečiui.
Nebylusis kinas savotiškas, nes aktoriai mimika turi nedviprasmiškai perteikti nuotaiką, kad žiūrovas nepasiklystų siužeto vingiuose. Kaip bebūtų keista, bet niekaip neatgaivinu atmintyje sovietmečio kino teatruose skambėjusią nebyliųjų Čaplino filmų muzikinę palydą. Belieka gėrėtis, kad ilgam įsiminė mūsiškio operhauso surengtas seansas „Aukso karštligės”, kuriai fantastišką akompanimentą atliko šv.Kristoforo kamerinis orkestras. Išties, šauniai padirbėta parenkant veiksmui harmoningai derančius muzikos kūrinius, pataikant net į atskirų scenų vyksmą. Būtina pagirti operhauso vadybininkus bei šiųmečio Kino pavasario rengėjus už itin vykusį sumanymą rodyti kiną tokioje solidžioje aplinkoje, kokią dovanoja operhauso erdvės. Iškilminga aplinka, užburianti kino magija ir ausis džiuginanti muzika – kas gali džiuginti labiau? Apsilankykit ir gėrėkitės!
Rengiant atsiliepimą, naudotasi AIDŲ fotoarchyvu.
