Gėda ir prisipažinti, kad jau įžengę šešton dešimtin, dar nebuvome lankęsi garsiausiame kaimyninių šalių pajūrio kurorte – Jūrmaloje, tad šią vasarą per Žolines išsiruošėm į latviškąjį pajūrį, pakeliui užsukę į Biržus, aplankydami naują ekspoziciją pilyje. Teisingai visgi yra sakoma, kad „tiesiai arčiau, o aplink greičiau“, tad suremontuotas ir maloniais vaizdais akį pamaloninantis kelias iš Biržų į Jūrmalą išties neprailgo, o ir likome labai patenkinti išsinuomavę suremontuotą dviejų kambarių butą Jūrmalos rajone Kauguri tik už pusšimtį eurų parai: buto savininkė Rima puoselėja sentimentus Lietuvai ir lietuvaičiams, mat jos tėvas lietuvis, motina ukrainietė. Apie Jūrmalą jau esu parengęs jums apžvalginę-agitacinę apybraižą – aplankyti latviškąjį kurortą tikrai verta – tad šį straipsniuką skirsiu mūsiškiams gastronominiams įspūdžiams iš jaukių Jūrmalos restoranų ir užeigų.
Važiavome Jūrmalon savuoju auto, tačiau bene lengvesnis kelias nukakti yra autobusas iki Rygos, ten galima sėsti tiek į Jūrmalon vežančius nedidelius autobusus, tiek paėjėti kelis šimtus žingsnių, ir dardėti moderniomis „električkomis“. Gyvendami erdviame bute, kurio visi virtuvės prietaisai naujutėliai, maitinomės taupiai, pusryčius ir vakarienę valgydami namie, mat nebrangiai apsipirkti mūsiškiame – gyvenamajame – Kauguri rajone nebuvo jokių keblumų: trindamiesi šonais, šalia Talsu plento rikiavosi trys didelis prekybcentriai: LIDLas, Maxima ir RIMI. Visgi, prastos būtų atostogos, jei neleistum sau, žmogau, šiek tiek papramogauti, na, kad ir gardžiau bei sočiau pasivaišinant restorane.
(Nuotraukoje viršuje: sutemoms imant gaubti Jūrmalą, populiariausių restoranų pastatai bei jų aplinka sužimba gausybe jaukių žiburių.)
Restoranas “Jūra” įsikūręs yra vos už poros šimtų žingsnių nuo Jūrmalos centrinio palūdimio, žymiosios koncertų salės “Dzintari” prieigoje.
Pirmiesiems pietums pasirenkame Maximoje įsikūrusią, daugeliui mūsų pažįstamą piceriją „CanCan Pizza“, tikėdamiesi atrasti naujus patiekalus, paragauti ką nors latviško (beje, mūsų pamėgtus šaltibarščius mielai valgo ir latviai, tad juos srėbti galėsite dažname restorane ar picerijoje). Nedidukė, bet neįkyriai paslaugi ir besisukanti spėriai it vijurkas, pavadėja Aliona (kortelėje jos vardas kažkodėl parašytas Alona…) mielai pakomentuoja kiekvieną patiekalą, tad pasitiksliname, ar latviška Solanka yra ta pati mūsiškė šiupininė sriuba. Nors ir kainavusi nepigiai – puspenkto euro – šiupininė nenuvylė nei skoniu, nei sotumu, nei šviežumu – o ir gavome jos tokį dubenį, kad pačiutė nesiryžo jį visą įveikti, nes dar laukė antrasis patiekalas. Tiesa, nedidukas niuansėlis sriubos gerbėjams: duonos nemokamai negausite, o kiekviena jos riekelė šioje picerijoje kaštuoja dešimtį centukų, nors pati duona (latviškai „maizė“) Jūrmaloje gerokai pigesnė, pvz. nesenai atsidariusiame Jūrmalos LIDLe ji nekainavo nei eurą.
Litrinis stalo vandens uzbonas patuštino piniginę pora eurų, tiesa, citrinų nepagailėta – ne vienas simbolinis riežinėlis įmestas. Belaukdami antrojo patiekalo, dairėmės picerijoje, kurios lubos dekoruotos aibe masyvių medinių tašų, šiek tiek nejaukiai kabančių virš galvų: neduokdie, toks nukristų ant makaulės – mažai nepasirodytų. Bet vaizdas tikrai įdomus, o ir interjero pagrindinis akcentas – įspūdingi šviestuvai – pamalonina akį. Šnicelis ir Kijevo kotletas kainavo po lygiai – nepilnus devynis eurus – bet porcijų dydis ir dailus serviravimas kompensavo mudviejų sau leistą išlaidavimą. Vaišindamasis, akies kraštu stebėjau tarp staliukų mitriai kursuojančią mūsiškę padavėją, ir mintyse pasidžiaugiau, kad jauna mergina jau pramokusi miklumo, mandagumo, taktiškumo. Išduosiu paslaptį, kad pietūs dviems kainavo ne dvidešimt denynis eurus, mat nubyrėjo ir Alionai kišenpinigių.
Jūrmalos gyvenamajame Kauguri rajone esančiame prekybos centre “Maxima” įsikūrusi stilingo interjero “CanCan Pizza” picerija.
Susimanę kitąsyk pietauti jau naujoje vietoje, pereiname prekybcentrių parkavimo aikšteles (jose – aibė automobilių lietuviškais numeriais) skiriančią gatvelę, ir RIMI pašonėje atrandame nedidukę maitinimo įstaigą, iš tolo kviečiančią paragauti pietietiškų patiekalų: tai išduoda pavadinimas „Hačapuri Kauguri“. Lauke tvoskia trisdešimties kaipsnių kaitra, tad minties kramsnoti terasoje atsisakom, ir šmurkštelim vidun, kur kondicionierius dirba visu pajėgumu, ir tik prie durų atrandame saugią nuo būsimos slogos, perpūtus šaltam oro strautui, vietelę. Užsisakom po charčio sriubą ir liulia-kebabą, paprašydami stiklinių – „vandens turim savo“, sakome besišypsančiam šeimininkui – kaipmat pašmaikštaujančiam: „Mes irgi jo turim“. Netenka smulkintis, užsisakom ir buteliuką gazuoto vandens, kurį vos neaplenkia akimirksniu stalan atkeliavusi charčio sriuba, o ir duonos neteko papildomai prašyti – išsyk gavome. Pačiutė vis pašiepdavo mane, valgant sriubą, nors kitų lankytojų viduje ir nebuvo: „Na, nečepsėk tu taip garsiai“. Kaip aš čia tau nečepsėsiu, jei sriubos gardumui joks gurmanas neatsispirs, o ir soti, bestija, mat dosniai pagardinta mėsa.
Visgi paskubėjau sriubą girti, nes antrasis patiekalas mudu sužavėjo iki sielos gelmių: tokį skanų liulia-kebabą valgiau tik studentavimo laikais šviesios atminties Lietuvos kino studijos valgykloje Nemenčinės plento pradžioje, juo gardžiuotis ne vienas atvažiuodavo iš atokiau įsikūrusią įstaigų. Beje, (turbūt) rusakalbis užkandinės šeimininkas, mums vaišinantis, leidosi į ilgą pokalbį latviškai su užsukusia vietine gyventoja (pažįstama?), tad anaiptol ne visi Latvijos rusakalbiai – Jūrmalos rajone, kuriame buvome atsistoję, rusakalbių labai daug – šnairuoja į latvių kalbą.
Puikūs orai priviliojo į Jūrmalą būrius vasarotojų, tad pėsčiųjų Jomas gatvėje įsikūrę restoranai ir kavinės sulaukė lankytojų antplūdžio.
Lietuvių ir latvių kalbos giminingos, tad nėra sunku suprasti reklaminius restoranų bei kavinių stendus ir iškabas Jūrmalos pėsčiųjų Jomas gatvėje.
Pasigrožėję išpuoselėta Turaidas gatve, vedančia link centrinio paplūdimio ir „Dzintari“ salės (pastatyta tarpukariu, neperseniausiai kruopščiai atnaujinta), prisodrintoje įdomių pastatų bei meniškų skulptūrų, sukame pėsčiųjų gatvėn, man jau labai maga palyginti ją su palangiške „basanke“. Pirmas įspūdis – Palanga tikrai lenkia Jomas ielą ne tik išpuoselėtumu bei meniniais akcentais, bet ir bandančių vienas kitą perrėkti restoranų bumbsėjimo srautu. Susirasti vietą kavinėje ar restorane pavyksta neiškart, mat Žolines švęsti Jūrmalon priplūdusi ne tik minia rygiečių, bet ir aibė lietuvaičių, kurie smagiai atsigaivino alučiu dar palūdimyje, tad lietuvišką šneką nesyk išgirstam dar iš tolo. Nužvelgę dailios aludės kieme įsikūrusias įkaušusias kompanijas, bendraujančias pakeltu tonu, renkamės dailaus interjero restoraną kitoje Jomas gatvelės pusėje, nusiteikę, kad pigu nebus, bet maisto kokybė bus garantuota. Išties, keli terasoje buvę laisvi staliukai netrunka užsipildyti ir mėgstančiais patrukti dūmelį, tad mudu atkakliai bandome save įtikinti, kad „ne, netrukdo mums tie dūmai, netrukdo“. Geras penkioliką minučių palaukę, galų gale gauname užsisakytas arbatas: ne plikytas,o arbatinukan įmesto arbatos pakelio pagalba pagimdytas, tiesa, šių arbatų kaina tikrai soldi – visi keturi(!) eurai. Kažin, ar ir Lietuvon atkeliaus tokios plėšikiškai-lupikiškos gėrimų kainos?..
Jomas gatvėje įsikūręs alaus restoranas kiekvieną sužavės rūpestingais išpuoselėtais želdiniais gausiai lankytojų nusėstame kieme.
Prikimšti pilvus vakare nesinorėjo, tad apsiribojome graikiškomis salotomis. Mūsiškė padavėja visą dėmesį skyrė už gretimo stalo įsikūrusiai rusakalbių kompanijai, kurioje nei minutės ramiai nenusėdėjęs vaikiščias tądien šventė gimtadienį: vienu metu nutilo rami foninė muzika, ir pasigirdo seno sovietinio animacinio filmo melodija „gimtadienis tik sykį metuose“, o padavėja atnešė kaimyniniam stalui tortą su žvakutėmis. Nors ir atsiprašiusi mūsų, kad užtruko, išsvajotąsias salotas atnešė dar po gerų keturiasdešimties minučių, tad jau pasikalbėjome, tai pasikalbėjome sėdėdami šioje dailioje, bet vėžliškai aptarnaujančioje užeigoje. Teisybės dėlei, turiu pripažinti, kad salotų porcijos buvo įspūdingo dydžio, pagardintos labai skaniu padažiuku, gavome ir duonos, jos net neprašę. Graikiškų salotų didelė lėkštė mums kainavo po nepilną dešimtį euriukų, pridėkite dar po keturis eurus už arbatas – štai jums ir tie patys bemaž trisdešimt eurų, skirtų gardiems pietums „Cancan‘e“ bei „Hačapuryje“, tiesa, pastaruosiuose buvome aptarnaujami greitai ir paslaugiai. Teko tad žioplinėjusiai padavėjai pritaikyti „sankciją“, nepaliekant arbatpinigių. Na, pateisinti lyg ir besistengusią moterį gal ir būtų galima lankytojų gausa šiltą ir smagų vasaros vakarą, bet tai jau užeigos reikalas, kiek padavėjų įdarbinti, ir kaip darbą organizuoti. O gal tiesiog pernelyg kuklus buvo mūsų užsakymas, juk neketinome paskiau girtis, kad vakarienei neištaškėme porą šimtų: „antai, kiek galime sau leisti!..“
Be Jomas, kitos dvi žinomiausios gatvės Jūrmaloje yra link paplūdimio vedanti Turaidas bei Jūras: prie jų sankryžos įsikūręs stilingas restoranas.
Darsyk ir darsyk pasitvirtinau sau seną, bet paprastą ir veiksmingą tiesą: „venk „įsuktų“, dažniausiai lankomose vietose įsikūrusių prabangių restoranų, ir tikrai rasi ir jaukią, ir gardžiai vaišinančią, ir nebrangią užeigą“. Sutikite, kad ši taisyklė galioja be tik braliukų Jūrmaloje, bet ir bet kuriame Lietuvos mieste ar kurorte, tad netaškykime pinigų prabangiam apsirijimui, ir būsime pamaitinti sočiai bei skaniai.
(Pasmaguriauti mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas, o lankėmės Jūrmaloje pernykščių Žolinių metu.)
