Žvaliai kilsterėję dešiniąsias rankas link galvos apdangalo, juodu kariškai pasisveikino, ir po trumpo dialogo susipažinimui, išsitraukė „taikos pypkes“: vachmistras von Ledenas iš portsigaro išsiėmė kariškių daviniui priklausančią cigaretę „Oberst“, o politrukas Ledovas susirado pamėgtųjų papirosų „Kazbek“ pakelį. Leisdami tirštus dūmus, kariūnai gan draugiškai šnekučiavosi, it prisimindami bendrą sovietų ir nacių paradą Breste 1939-ais, praėjus vos trims savaitėms po Antrojo pasaulinio karo pradžios, ir Lenkijai jau kritus po dviejų grobikų antpuolio. (Nuotraukoje – Žaliasis tiltas, baigtas statyti 1894-ais, vadovaujantis inžinieriaus Nikolajaus Beleliubskio projektu.)
Pagrindinį Vilniaus tiltą naciai sprogdino 1944-ųjų liepą.
Neskubėdamas artėjau krantine link Žaliojo tilto, į kurio turėklus atsirėmę manęs ir laukė kariūnai, mintyse dėliodamas dar vienos kelionės Vilniaus praeitin maršrutą. Pasilabinęs, pasiūliau vyrams pasivaikščiojimą 1944-ųjų vidurvasarį, mat jiedu nemenkai darbelių Vilniuje buvo anuomet pridirbę. Nelabai noromis, tačiau teko vachmistrui ir politrukui sutikti su mano pasiūlytais metais, nes abu atkeliavę būtent iš to laikmečio, kai Vilniuje surėmė ragus dviejų imperijų kariaunos, nei akimirką nesusimąstydamos apie kruvinų kovų pasekmes vilniečiams ir jų miestui.
