Jos abi puikiai ruošė valgius: ir dabar varva seilė, prisiminus gardumą Babulės gamintos silkutės su grybukais bei troškintomis morkomis, ar Močiutės bulvinius blynus su apkeptais inkstais. Giminės susiėjimams rinkdavomės pas Babulę, o Kūčias dažniau švęsdavom Močiutės ir Tėvuko – taip suvalkiečiai vadina senelį – namuose. Tėvukas virdavo kisielių, surikiuodavo ant prailginto stalo indus, o Močiutė šokdindavo puodus. Dvylika patiekalų visada būdavo ant stalo, jei skaičiuoti ir duoną bei kisielių. Mielos šeimininkės šiandieną be rūpesčių randa, kuo pavaišinti šeimyną Kūčių vakarą, o anuomet, kai aš buvau toks, kaip šiose nuotraukose (taigi, lygiai prieš pusšimtį metelių), viskas būdavo šiek tiek kebliau.
Visai nesenai pasiskaičiau dar vieno garbaus profesoriaus, o net ir akademiko(!) pasakoms artimus samprotavimus, kad Kūčių ar Kalėdų dienomis darbovietėse rengtos šventės ar kokie kiti renginiai, kad užgožti religines šventes, sutrukdyti žmonėms susirinkti prie šeimos Kūčių stalo. Nors buvau dar pyplys, bet puikiai atsimenu, kad būta visiškai priešingai: kolektyvų vadovai žinojo, kad namuose Kūčioms renkasi visi, o ir jie patys taip elgėsi, todėl Kalėdų išvakarėse – Kūčių dieną (savaime suprantama, kad Kalėdos ateistiniu sovietmečiu nebuvo valstybine švente, o eilinėmis darbo dienomis) moteris iš darbo išleisdavo keliomis valandomis anksčiau, kad jos spėtų apsipirkti ir pasirengti Kūčioms. Taip buvo masiškai, tiesa, neoficialiai viskas vykdavo, bet apie kažkokius trukdymus, užlaikymus, dirbtinai surengtus pasitarimus ar pan. trukdžius nereiktų garbiems profesoriams-akademikams paistyti – labai jau nesolidžiai tos pasakėlės atrodo.
Kūčių stalo karalienė silkutė (geriausia – su grybukais, kaip manosios Babulės) šiandien lengvai patenka ant Kūčių stalo tiesiai iš pakuotės, o kadaise rūpestingoms šeimininkėms tekdavo nelengva dalia: pirmiausia reikdavo nupirkti silkę dvokiančioje žuvies parduotuvėje, kurioje silkė būdavo parduodama iš didelių statinių, neišdarinėta, ir labai specifiniai “kvepianti”. Antroji silkės paruošimo procedūra buvo ne tokia nemaloni, bet reikalaujanti kantrybės bei kruopštumo: žuvelę reikėdavo išdarinėti ir išrankioti tūkstantį ir vieną kauliuką. Jau ir nesate matę silkės kaulą? Jie plonyčiai, tačiau irgi gerai stringa gerklėje, tad išrinkti reikia visus alei vieną. Kūčiukų būdavo ne tik turguje, kaip kad dabar seka pasakėles garbieji profesoriai-akademikai, bet ir bemaž kiekvienoje duonos parduotuvėje, tad, galima būtų teigti, kad krikščioniškosios tradicijos bent šiame kukliame – kūčiukų – fronte buvo sovietinį ateizmą įveikusios.
