Laikas bėga, ir jau bemaž pusantro amžiaus praėjo nuo pirmųjų JOS grožybių nuotraukų… Tačiau papasakosiu Jums ne apie baroko subtilybes, ne apie bemaž du tūkstančius skulptūrų ir reljefų, ne apie Sapiegų giminę ir fundatoriaus antkapį, ne apie šv. Kazimiero palaikus, o apie tai, kaip mūsų mokyklos direktorius – saugumo bildukas – ir jo bendražygiai komunistai ateidavo stebėti ir surašinėti lankančius pamaldas, apie savo principingą bendraklasį, tarnavusį JOJE, apie aukštosios karinės mokyklos kaimynystę sovietmečiu, apie JĄ įamžinusius iškilius menininkus, JOS svarbą dvikovoje su sovietinio ateizmo propaganda, ir dar daugybę įstabių istorijų. Kasdien prie JOS sustodavo keli ar net keliolika autobusų, ir visi atvykėliai išgirsdavo apie JOS išskirtinumą, kurį rodė prie įėjimo kabėjusi, architektūros paminklą liudijanti, lenta. Dažnai atvykėliai pasakojimų apie JĄ klausėsi atmestinai: jiems rūpėjo, kol nuveš į „univermagą”, ir ten galės prisipirkti lietuviško trikotažo, daugiavaikės mamos iš Azijos – vaikiškų pėdkelnių tuntui savųjų atžalų, po to perbėgti apsipirkimų krosą iš CUP’o į „Vaikų pasaulį” ir prikimšti krepšius pirkinių. Visgi daugumai jų, patekus į JOS vidų, atvėpdavo žandikaulis: ar taip nutiks mums – pamatysim jau netrukus, o kol kas pasigrožėkim JA, šventoriumi, galerija ir koplyčiomis, kurios žavėjo ir Mstislavą Dobužinskį, ir Janą Bulhaką. O kol susitikimo data nusikelia – dar kartą pasigrožėkite JOS archyvinėmis ir nūdienėmis nuotraukomis, lydimi subtilios F.Šopeno melodijos.
Kukli bažnyčia Antakalnyje stovėjo jau XIV a. – anot padavimo, pagonių kulto vietoje. 1638 m. prie jos įsteigtas Laterano kanauninkų vienuolynas (rusų uždarytas 1864 m.). Dabartinis bažnyčios ir vienuolyno pastatas iškilo po Vilnių nusiaubusios maskvėnų invazijos XVII a. viduryje. Prabėgo tik keliolika metų ir Lietuvos sostinė ėmė atsigauti. 1668-aisiais LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas pradėjo Antakalnyje statyti naują šventovę, sakoma, kaip padėką Dievui už laimingą išsigelbėjimą karo su Maskva metu. Pamaldųjį karvedį primena presbiterijoje kabantys paveikslai: paties fundatoriaus portretas, tariamos Pacų giminaitės šv. Marijos Magdalenos de Paci atvaizdas, taip pat Paco, krikščionių karių, dangiškojo globėjo šv. Mykolo Arkangelo paveikslas. Drobėje tapytas Nukryžiuotasis priklausė Pacui; šį paveikslą etmonas veždavosi į karo žygius. Bažnyčia išpuošta puikių italų skulptorių G. P. Perti ir G. M. Galli stiuko lipdiniais.
Šventovės erdvę sudaro pagrindinė nava, šonuose esančios šešios koplyčios ir transeptas. Pirmos dvi nedidelės koplyčios yra po bažnyčios bokštais. Dešiniojoje yra šv. Pranciškaus su Nukryžiuotuoju skulptūra, kairėje – krikštykla su XVII a. marmuriniu krikštijimo indu. Toliau dešinėje – Šv. Karžygių koplyčia su scena, vaizduojančia šv. Kazimierą, stebuklingai įkvepiantį lietuvių karius pergalei prieš maskvėnus. Priešais ją – Šv. Karalienių koplyčia, skirta pagerbti kilmingoms moterims, pavyzdingoms motinoms ir žmonoms, nepamiršusioms ir pareigų vargstančiam artimui. Tolesnė dešinioji Šv. Uršulės koplyčia primena mergeles, kurias išžudė barbarai kariai iš neapykantos jų tikėjimui. Tai – paminklas Vilniaus moterų kančioms, patirtoms per neseną sostinės okupaciją. Priešais – Šv. Augustino, kurio regula vadovavosi Laterano kanauninkai, koplyčia. Transepto dešinėje įrengtas Penkių Jėzaus žaizdų brolijos altorius.
Brolija, įsteigta dar prie senosios bažnyčios – 1642 m., jungė daugiausia Antakalnio ir kitapus Neries esančias žvejų bendruomenes. Garbingą paveikslą supa angelai su Kristaus kančios simboliais. Kairėje transepto pusėje altoriuje yra garsus Švč. M. Marijos Maloningosios paveikslas – jame Švč. Mergelė laužo Dievo rūstybės žaibus. Paveikslą Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius laikė privačioje koplyčioje. Jam ėmus garsėti malonėmis, kūrinys 1653 m. iškilmingai perduotas šv. Petro ir Pavilo bažnyčiai, o ceremoniją primena lipdytinė scena paskliautėje. Skliauto plafonuose išlipdytos scenos pasakoja Dievo Motinos istoriją. Prie šio altoriaus melsta apsaugos nuo maro ir kitų nelaimių. Nuo 1692 m. altorių prižiūrėjo Švč. M. Maloningosios brolija. Romoje apie 1700 m. pagaminta Jėzaus Nazariečio skulptūra daugiau nei pusantro šimtmečio saugota taip pat Antakalnyje buvusioje trinitorių vienuolyno bažnyčioje. Skulptūra pagarsėjo malonėmis, jos tapybinės ar skulptūrinės kopijos buvo gaminamos kitoms Lietuvos bažnyčioms. 1864 m., uždarius trinitorių bažnyčią, ji buvo perkelta į šv. Petro ir Pavilo šventovę. XIX a. II pusėje presbiterijos ir transepto susijungime skulptūrai įrengtas altorius. XX a. pradžioje, laikantis simetrijos, dešinėje pusėje įrengtas šv. Pranciškaus Asyžiečio altorius.
Kalėdų dieną apsilankyti šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje mums padėjo archyvinės nuotraukos ir AIDAI.LT fotoarchyvas.
