Kanibalizmas gamtoje nėra itin retas reiškinys, tačiau žinduolių tarpe – nepamirškim, kad ir mes šiai rūšiai priklausom – jis gerokai retesnis, nei primityvių organizmų terpėje. Antai, visokie pirmuonys nesidrovėdami ryja savos rūšies mažylius, žuvys irgi ne kažin kiek atskiria savuosius vaikučius nuo valgytinų svetimų, tad kemša juos išsijuosusios. Šaltomis žiemomis, nerasdami ką papjauti, vilkai sėkmingai nugalabina kurį nors saviškį, ir pasimėgaudami jį suryja – nemirsi juk iš bado. Nesibodi išsikepti ant laužiuko ne žvėrelį, o žmogelį ir Naujosios Gvinėjos džiunglėse tūnantys kanibalai, todėl vienam keliauti šioje šalyje nėra toliaregiška. Visi kanibalai yra žiaurūs ir negailestingi, tačiau ir šiek tiek atsainūs: savąją auką tiesiog nužudo ir suryja, prieš mirtį smarkiai nekankindami.
Šįsyk ketinu pasikviesti jus į kelionę praeitin, kuriai vertėtų nurodyti amžiaus cenzą „N-18“, o gal ir „N-21“, nes pateksim į žiauriausių kanibalų irštvą, kurie ne tik žudo saviškius, bet prieš tai juos pasimėgaudami maitoja. Ne, tai ne vilkai ir ne hienos, o dvikojai padugnės, neturintys nieko žmogiško, išskyrus išvaizdą. Leisimės į valdas „geležinio“ F.Dzeržinskio pradėtos, ir per šimtmetį išsiskėtojusios visame sviete sadistų šutvės, keitusios savąjį pavadinimą, bet ne kraugeriškus metodus. Būtent ši nusikaltėlių gauja tapo terpe, formavusia nupušusio Rusijos diktatoriaus būdą, adekvatų ilgamečiams pirmtakų įpročiams žudyti, kenkti, papirkinėti, kvailinti, apvaginėti, klaidinti. Užklysim į tirono J.Stalino numylėtą prievartos zoną – milijonus išžudžiusią, kalinusią bei kankinusią VČK-OGPU-NKVD-MGB-KGB, be gailesčio žalojusią ir rijusią savo vakarykščius vadukus.
Tarpukario plakatas, vaizduojantis (O)GPU “žaibą”, kertantį plikėn “kontrrevoliucionieriui-kenkėjui”.
Nusikalstamų šios blogio irštvos veikų sąrašas begalinis, tad apsiribosime vos keliolikos metų laikotarpiu, kai ši gauja veikė visiško savavaldžiavimo sąlygomis. Pakaks pabuvoti XX amžiaus 3-ame ir 4-ame dešimtmečiuose, kad susivoktume, ką išdarinėjo enkavėdistai – būsimi Rusijos diktatoriaus auklėtojai. Paranojiškai bijojęs pasikėsinimo sovietų imperijos tironas Stalinas, be gailesčio naikinęs savo politinius priešininkus, vieną po kito keitė ir represinės struktūros vadukus, suversdamas nušalintiesiems kaltę už savo paties neįtikėtiną kraugeriškumą.
Besaikis įtarumas ir masinis skundimas skatinti ir tokiais plakatais – “BŪK BUDRUS! demaskuok priešą po bet kuria kauke”.
