Moterys, kurių praeitį bei šiandieną papasakosiu, yra realios – neišgavotos, kaip ir jų gyvenimų istorijos.
Pirmoji Olga gyvena Rusijos pietuose, nelabai toli Ukrainos. Jau pensijinio amžiaus moters šaknys – ukrainietiškos. Jos, dviejų jos seserų ir brolio tėvas ukrainietis buvo „išbuožintas“ ir ištremtas į Sibiro platybes. Jaunoji karta jau ir nebežino, kas tas „išbuožinimas“ ir kas per vienas yra „buožė“, tad šiek tiek atitrūksiu nuo pagrindinės temos. „Buože“ sovietmečiu vadintas pasiturintis ūkininkas, daugiau nei kiti dirbęs ir liejęs prakaitą, kai kiti liejo į save alutį arba arielką. Tokius „buožes“ stalininio teroro metais „išbuožindavo“: geriausiu atveju atimdavo visą turtą, žemę ir trobą, blogiausiu – su visa šeima pavėžėdavo tolimon tremtin.
Nušalęs Sibire kojas ir susirgęs lėtine liga, dėl to netekęs darbingumo, Olgos tėvas buvo iš tremties paleistas, bet į tėvynę sugrįžti jam uždrausta. Apsigyvenęs Rusijos pietuose, retsykiais norėdavo savo vaikams pasipasakoti apie gyvenimą Ukrainoje ir tremtį, tačiau vaikai jį tildydavo, bijodami teroro sugrįžimo. Vaikų pavardės dokumentuose buvo surusintos, prie ukrainietiškų prirašant galūnę „ova“ (pvz. Romančiuk‘ova). Olga anksti įstojo kompartijon, ir skirtingai nuo santūrių seserų bei brolio, tapusių paprastais darbuotojais, darė karjerą, kol iškilo iki Kauno dydžio miesto prekybos sektoriaus vadovės. Erdvus butas, automobilis, dailūs rūbai ir solidūs papuošalai, o svarbiausia – neginčyjama įtaka, leidusi anuomet mėgautis deficitais. Teisybės dėlei būtina paminėti, kad Olga kiek galėdama rūpinosi savo artimaisiais ir jiems nuolat padėdavo.
Žlugus sovietų imperijai, Olga buvo po truputėlį išstumta iš jos vadovautos parduotuvės direktorės posto, prarado turėtas to prekybcentrio akcijas. Pasistatė namą, apsitvėrė Rusijoje įprasta dvimetrine aklina tvora, ir palaidojo daug rūkiusį darbštuolį vyrą. Gyvendama nostalgija apie laikus, kai bet kuri prekybos sferos darbuotoja lenkėsi prieš ją trilinka, Olga šiandieną mąsto apie perspektyvą pragyventi iš gaunamos keliolikos tūkstančių rublių pensijos, ir už pinigėlius eina padėti kaimynams apsikuopti buityje (100 rublių yra ~1 euras, tad Olgos pensija ~150-200 eurų, o daugelio maisto produktų kainos neatsilieka nuo mūsiškių). Nors visos prekės Rusijoje smarkiai pabrangę, kaip, beje, ir komunaliniai patarnavimai, Olga lieka ištikima zombovizoriui, ir viltingai laukia Rusijos pergalės, pateisindama karą Ukrainoje: „kas mums beliko – negalėjom juk gultis po Amerika“.
Antroji Olga yra to tremtinio ukrainiečio anūkė, ir jau gerus metus gyvena toli nuo Rusijos. Kardinalaus posūkio Olgos gyvenime istorija – gana tipinė mąstančio ruso drama. Olgos vyras Andriejus yra baigęs du aukštuosius: tėvo bei brolio pavydžiu įstojo į karinę aukštąją, tačiau ją baigęs, tarnybą metė dėl Rusijos armijoje klestinčių bukagalviškumo ir besaikio vagiliavimo, tuomet įgijo antrąjį – inžinerinį – išsilavinimą. Nuo pat pradžių nepritarė nei Krymo aneksijai, nei diktatoriaus pradėtam karui Ukrainoje, todėl artimieji jį kaltino ankstyva Andriejaus mamos mirtimi ir net neleido pasiimti jos daiktų atminčiai. Santykiai su kariškiais tėvu bei broliu perėjo į grąsinimus, tad Andriejus nutarė parduoti sunkiu darbu užsidirbtą solidų namą, butus, apynaujus automobilius, ir susidėjęs daiktus „poilsinei kelionei į Turkiją“, išvyko visam laikui.
Vėliau – ilga kelionė Meksikon, brangiai kainavusios peripetijos patenkant į saugią kaimyninę šalį, politinio prieglobsčio prašymas ir sėkmingas jo gavimas. Šiandieną Andriejus gyvena garsaus didmiesčio pakraštyje, nuomojasi namą, ir neretai uždirba tūkstantį dolerių per dieną. Ne, dirbti inžinieriumi jo kol kas nepriima dėl nepakankamo kalbos žinojimo, bet perspektyva tokiam veiklos posūkiui pakankamai tikėtina. Kaip gi Olga? Ji mokosi dirbti finansininke, rūpinasi dar nedidukais vaikais, ir nepaliaujamai stena, kaip jai čia viskas svetima, ir kaip norėtųsi grįžti, tik štai viena bėda – visą turtą šeima buvo priversta parduoti, ir bėgti nuo labai galimo varianto, kad karinį išsilavinimą turintis Andriejus bus artimųjų įskųstas diktatoriaus „ochrankai“, ir išsiųstas mirti arba tapti invalidu žudikiškam kare. Tokia perspektyva jį anaiptol neviliojo, tad gerą galvą turintis vyras ir „tepė slides“ kuo toliau nuo šovinizmo ir skurdo apniktos tirono imperijos.
Trečioji Olga yra tikra ukrainietė, kurios vyras bei sūnus dirbo Lietuvoje statybininkais, tad prasidėjus karui Ukrainoje, ji su dukromis atvažiavo pas artimuosius, ir vienas pusamžis lietuvis, kurį gerai pažįstu nuo gimimo, suteikė jiems nediduką būstą. Olgos sūnus, būdamas vos dvidešimt trejų, grįžo į tėvynę kovoti su okupantais, o Olgos šeima keturiese glaudėsi lietuvaičio skirtam bute pusantrų metų. Kodėl rašau būtuoju laiku? Ogi todėl, kad Olgos vyras, kasdien nerasdamas vietos dėl žūtbūtinėse kovose prie Bachmuto kovojančio sūnaus, lietuvaičiui perdavė sūnaus žodžius: „Netikėkit niekuo, ką ir vieni, ir kiti pasakoja televizijoje ar internete – tikrovėje viskas gerokai baisiau“.
Vaikino žodžiai buvo pranašiški. Sykį Olga, Lietuvoje besidarbavusi prekybcentryje, eilinį kartą suvažinėjo Ukrainon pamatyti sūnus (antrasis tarnauja teritorinėje gynyboje), ir net lauktuvių tam lietuvaičiui parvežė. „Gorilkos“ butelka, išties gardūs ukrainietiški saldumynai ir suvenyrinis komplektas stiliuko mėgėjams lietuvaitį nei pradžiugino, nei nuliūdino, nes nei viena lauktuvė jam neaktuali. Smagiai pasišnekėjęs su ukrainiečiais, po poros dienų lietuvis sulaukė Olgos vyro skambučio. Sunkiai rinkdamas žodžius, drūtas vyras, spausdavęs ranką it plieniniais gniaužtais, prislėgtu balsu vos prašnekėjo: „Bėda pas mus, sūnus žuvo prie Bachmuto, tad mes rytoj išvažiuojam suvisam, nes manęs jau nebeišleis“. Kitąryt apsiverkusi Olga susidėjo nedidukan automobilin svarbiausius daiktus, ir šeima išriedėjo tėvynėn laidoti sūnų ir brolį.
Kos gi ryšys tarp šių trijų moterų, ir koks istorijos moralas? Pirmoji Olga – ta, kuri jau pensijoje – niekaip „nesuriša“, ar bijo susivokti, kad jos dukterėčios Olgos emigracija buvo priverstinė, kad ukrainietės Olgos sūnus žuvo dėl rusų dievinamo diktatoriaus ir kruvinos jo klikos kaltės, todėl gyvena iliuzijų pasaulyje. Antroji Olga niekaip nesuvokia, kad be emigracijos buvo labai reali perspektyva tapti našle ar turėti vyrą be kojų, arba – geriausiu atveju – politinį kalinį. Abiems šioms Olgos karas yra faktas, bet ne itin skaudus, o štai trečioji Olga, palaidojusi jauną sūnų, karą suvokia adekvačiai – tai šiurpi nelaimė ir neatleistina nuodėmė, dėl kurios milijonai Rusijos „Olgų“ niekaip neprisiruošia atgailauti. O gal visgi atsipeikės?..
