“Kur vata?”, – klustelėjo klasiokus Asta, nes pokario laikais sniegas ant eglutės imituotas vatos gabalėliais. Nesupratusi bendramokslių kikenimo priežasties, Asta jau garsiau šūktelėjo, kad girdėtų visi mokyklinę salę šventei ruošę mokiniai: “Kur vata?!” Driokstelėjęs garsus juokas privertė Astą parausti susivokus, kad tuos tris klausimo skiemenis galima kiek kitaip sudėlioti, ir atsirastų visiškai kita prasmė. Bandykim ir mes šįkart paieškoti “vatos”, ir pasamprotauti, kaip “vata” elgtųsi grėsmės atveju, o ir ką patys turėtume nuveikti, kad “vatos” bičiuliai čionai neatbildėtų.
Galbūt, galbūt taip ir yra: kai kurie piliečiai turi prisipirkę aibę fejerverkų, ir ketina pašaudyti ne tik vilniškės katedros varpinei skalambijant varpais, bet ir kokia valanda anksčiau, o gaivaus vėjo iš Varšavos belaukiantieji – valandą po vidurnakčio. Galbūt taip ir yra, tačiau turiu įtarimų, kad tie vienuoliktą valandą pyškinantys į orą yra ne kas kitas, o besmegenė “vata”, prikimšusi galvą putininės melagienos. Ne veltui visa Vilnija aidi-drioksi fejerverkais, kremliniams kurantams, o ne katedros varpams skambant. Neverta manyti, kad fejerverkais bovijasi pensininkai, tebegyvenantys sovietine nostalgija ir iki šiol pasišiaušiantys nuo lietuviškų valstybinių simbolių – per trečdalį amžiaus nuo 1991-ų (SSRS žlugimo) užaugo jau savų vaikų turinti karta, godžiai tebevėpsanti tegul ir naivokai salsvą, bet visą sovietinę tikrovę parodančią “Likimo ironiją”, susuktą dar 1975-ais. Senokai laikas Lietuvos lenkų bendruomenės lyderiams smarkiai susirūpinti ne Lenkiją, o putininę Rusiją pamilusių Vilnijos gyventojų šleivu mentalitetu.
Kaip elgtųsi šie vatą vietoj smegenų užsiauginę piliečiai (beje – Lietuvos piliečiai, besinaudojantys visomis narystės ES galimybėmis, teisėmis ir t.t.) grėsmės atveju, jei apsivogęs, pusalkanis, apkvailintas, tačiau agresyvus ir ginkluotas kaimynas sumanytų pasitikrinti mūsų ryžtą ginti šalį? Imtųsi sabotažo, blokuotų kelius, gadintų infrastruktūrą ar dainuodamas “Katiušą” eitų pasitikti agresorių, nešinas gėlėmis? Užsimerkti prieš tai, kad dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių atvirai demonstruoja esantys lojalesni Rusijai, o ne mūsų valstybei, neturime teisės. Užsižaidę esame ir su žodžio laisvės hiperdemokratija, kai dešimtys kremlinių švenčionienių ir juraičių neršia internete, skleisdami prorusišką naratyvą bei melagienas. Gal Putinui reikia duoti komandą pavaišinti mus kokiu “Kinžalu” (per klaidą, tik per klaidą…), kad galų gale imtumėmės tvarkyti suįžūlėjusius kremlinius agentus? Galgi turėtume kiečiau reaguoti į priešiškos šalies interesais veikiančių provokatorių-klaidintojų žaidimėlius, panaikindami jiems pilietybę?
Rodos, nėra karčios ir skaudžios ukrainiečių patirties, kai jiems tenka aukoti tūkstančius geriausių vyrų kare, be paliovos kovojant ir su užfrontėje neršiančiais diversantais, agitatoriais, išdavikais? Rodos, nėra Izraelio patirties, kai šalis sugeba per porą dienų mobilizuoti kelis šimtus tūkstančių karių žūtbūtinei kovai? Žvelgiant į mūsų karybos asų planus, imi stebėtis naivumu, kad po kelerių metų atsiradusi dešimtis tankų ar kažin kada atvyksianti vokiečių brigada apsaugos Lietuvą. Turi būti visiškai atitrūkęs nuo tikrovės, kad kurptum tokius planus, pats nesiimdamas ryžtingų permainų DABAR. Visuotinis šaukimas nuo pat šių metų, visiškai kitas – esminiai reiklesnis – fizinio parengimo organizavimas gimnazijose ir aukštosiose mokyklose, privaloma merginų tarnyba armijoje bent pusmetį (ne visiems gi reikia ginklu kovoti, yra aibė pagalbinių pareigų), motyvavimas masiškai tapti šaulių sąjungos – turinčios tapti ukrainietiškos Teritorinės gynybos analogu – nariais, gyventojų rengimas visuotiniam pasipriešinimui – štai kas turėtų būti krašto gynybos vadovų dienotvarkėje! O gal joje iki šiol “auksiniai” – tik ne šaukštai, o jau tankai?
