Velykos – gerokai ramesnė nei Kalėdos šventė, tačiau neturime save jau taip varžyti, kad nenukeliautume į kauniškius restoranus bei kavines, bent jau praeityje. Mūsų ankstesnės iškylos susilaukė rekordinio susidomėjimo – nors, prisipažinsiu, kad (kol kas) populiariausia yra apybraiža apie šviesios atminties “Merkurijų” – tad tikiuosi gausaus jūsų dalyvavimo ir šįkart. Kaip ir praėjusiais kartais, atmintį pamiklinsim savotiškos “viktorinos” būdu – jus intriguoti man ir lengva, ir savitai įdomu, nes kauniškių užeigų gausa bei įvairovė gali lengvai paklaidinti ir priversti susipainioti. Kiek atmintis leis, stengsimės nebegrįžti į jau lankytas vietas, o jei ir dirstelėsim į kurios vidų, tai kitu kampu ir kitu interesu.
Malonūs skaitytojai man atleis, jei, kaip ir apybraižose apie druskininkiškę “Eglę”, tarsiu porą žodžių apie savąjį domėjimąsi sovietiniu laikotarpiu. Apie Lietuvos vargus sovietinėje imperijoje esu parašęs keliasdešimt publikacijų, nei kiek nedvejoju, kad ateityje jų skaičius perkops šimtuką – gilų purvynėlį teko lietuvaičiams perbristi į nepriklausomybės atkūrimo, o ir po jo dar dešimtmetį kepurnėjomės “pri(ch)vatizacijos” šunkeliuose. Tuo labiau stebina supratimas, kad ir anomis sąlygomis Lietuva visa galva stiebėsi virš kitų sovietinėje imperijoje kalėjusių šalių, kurdama fantastiškus pasiekimus ir darbus visuotinio stygiaus ir aibės nepriteklių sąlygomis. Turime tik didžiuotis ir gėrėtis mūsų tėvų ir senelių užsispyrimu nepasiduoti sovietiniam slogučiai, ir grąžinti savąją tėvynę taip, kad atsibasčiusiems iš sovietijos užkaborių atėjūnams atviptų žiaunos, stebintis lietuvaičių nuopelnais.
Na, bet gana lyrikos ir beletristikos, nes laikas pasižmonėti, kol metrodotelis maloniai sutinka įleisti mus vidun net be kaklaraiščio ar varlytės. Pirmasis klausimas jums: kuri menininkė išpuošė “bombėjų” (geležinkelio stoties restoraną): Birutė Purlienė, Eglė Klimienė, Neda Daugulienė, Ona Kreivytė- Naruševičienė?
Restorano interjero architektas V.Dudzinskas, o 1981-ais restoraną padabinusių kūrinių autorė – keramikė Birutė Purlienė, parodose dalyvaujanti nuo pat 1966-ų. 1978-ais buvo apdovanota pirmojo laipsnio diplomu Lietuvos lengvosios pramonės gaminių ir suvenyrų parodoje Minske, o 1983-ais – bronzos medaliu už servizo modelį-etaloną liaudies ūkio pasiekimų parodoje sovietijos sostinėje.
Dainaviškės “Svajonės” pastatas – eilinis daugiabutis, kurio pirmame aukšte įsikūrė tris sales – Žaliąją, Mėlynąją ir Raudonąją – turėjęs muzikos baras, svečius žavėjęs subtiliai įvairia muzikinių stilių gama: džiazu, estrada, klasika. Interjero dailininkas V.Krasauskas, vandens, miško ir gėlių pasaulius vaizduojančių odos pano autorius – Eugenijus Kazimieras Jovaiša. Kuriame kitame restorane ar kavinėje rastume šio menininko darbus?
Smagu, kad daugelis iškart atsakėte teisingai – E.K.Jovaišos kūriniai puikiai tiko Algimanto Sprindžio projektuotai “Architektų” kavinei MSPI. E.K.Jovaiša 1965-ais baigė Estijos dailės institutą, yra Adamsono-Erico mokinys, parodose dalyvauja nuo 1968-ų. 1965–2004 metais Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo – nuo 1989-ų Kauno aukštesnioji meno mokykla, nuo 2001-ų Kauno kolegija – dėstytojas. Sukūrė monumentalių odos pano interjerams: Vaistažolių vaistinėje Kaune 1970-ais, „Kauno miesto žemėlapis“ Kauno miesto vykdomajame komitete (dab. Kauno miesto savivaldybė) 1978-ais, poilsio namuose „Linas“ Palangoje, Vaikų muzikos mokykloje Panevėžyje 1988-ais, o nuotraukoje (žemiau) matome menininko-odininko kūrinį „Architektuose“.
Vytauto prospekto 56-ame name 1975-ais duris atvėrė „Bialistokas“, svečius kvietęs kasdien nuo pusiaudienio iki vidurnakčio. Savitas restorano interjeras – architekto Z.Rinkevičiaus, keramikės H.Kubilienės ir dailininkės R.Luckienės nuopelnas. Keramikinė baro siena vaizdavo Bialistoko, Krokuvos ir Varšuvos pastatus, lenkišką stilių priminė keramikinės skulptūros, net užuolaidos buvo siuvinėtos lenkų liaudies motyvais. „Bialistokas“ vaišino lenkiškais patiekalais: bialistokiškais kotletais, lenkiškai paruošta žuvimi, fliakais, bigosais, kopūstiene, barščiais, galima buvo išlenkti šimtgramį “Wyborowos” ar “Extra zytnios”. Kurią savaitės dieną „Bialistokas“ dirbdavo trumpiau – iki šeštos vakaro?
Kaip ir dažna maitinimo įstaiga įstaiga sovietmečiu, “Bialistokas” trumpiau dirbdavo trečiadieniais.
Kuris Vilijampolės kavinė vaišino gardžiais, tradiciniais lietuviško virtuvės patiekalais?
Džiugu, kad išsyk prisiminėte “Jūratės” valgius.
Kuri gimininga “Jūratei” aukščiausios kategorijos(!) maitinimo įstaiga yra iki šiol išsaugojusi nemažą dalį V.Dudzinsko kurto marinistinio interjero?
Atspėjote teisingai – “Kastytis”, o čia pasiskaitysite daugiau apie jį. Belieka tikėtis, kad toliaregiai verslininkai prikels restoraną antram gyvenimui.
Šią kelionę į senųjų Kauno užeigų praeitį pabaigsime Dirbtinio pluošto gamyklos rūmuose, kuriuose galėsime ne tik pasportuoti ar paplaukioti baseine, bet ir pasikultūrinti teatre, o vakarop užsuksim į modernaus interjero restoraną. “Girstupį” projektavo gamyklos rūmų autoriai – architektai Vytautas Jurgis Dičius ir Algimantas Mikėnas, anksčiau puikiai padirbėję kuriant “Orbitą”. Sienas šiuolaikiško stiliaus freskomis padabino dailininkas Vytautas Žilius, barą padirbino liaudies meistras P.Krušinskas. Restorane būta šimto vietų, o bare tik devynios, interjere dominavo intensyvi raudona spalva.
Apsilankyti stilingųjų Kauno užeigų praeityje mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
