Tą rytą Šventoji tekėjo tykiai. Rugsėjo tirštas rūkas gulėjo virš vandens taip gausiai, kad atrodė – upė nebeturi krantų. Tik balsą. Kartkartėmis iš miglos atsklisdavo ančių pliaukšėjimas, kažkur toli barkštelėdavo dviračio grandinė, ir vėl viską užgoždavo tyla. Jonas stovėjo ant skardžio netoli Liudiškių ir žiūrėjo žemyn. Jam buvo septyniasdešimt devyneri. Tai amžius, kai žmonės pradeda kalbėtis su tais, kurių jau nebėra. Prieš tris mėnesius mirė Ona. Penkiasdešimt ketverius metus jie gyveno kartu. Dabar namuose liko jos megztinis ant kėdės atkaltės, akiniai virtuvės spintelėje ir du puodeliai, kurių Jonas niekaip neprisivertė išmesti. Kartais vakare jam pasirodydavo, kad Ona tiesiog išėjo į sodą. Kad tuoj grįš. Paklaus, kodėl jis neužkūrė krosnies. Papeiks dėl nesurinktų obuolių. Nusišypsos. Tačiau vakarai baigdavosi tuo pačiu. Tyla, kad girdėdavosi net laikrodžio širdis. Tiks. Tiks. Tiks. Tarsi kažkas skaičiuotų laiką ne į priekį, o atgal. Rytą Jonas išėjo prie upės nebe pirmą kartą. Pastaruoju metu vis dažniau čia ateidavo. Žiūrėdavo į rūką. Jam atrodė, kad rūkas turi atmintį. Kad jame vaikšto visi kada nors žemėje gyvenę žmonės. Tik jų nebematyti. Prie tako gulėjo sena, lietaus išplauta lenta. Jis atsisėdo. Savo kišenėje turėjo sulankstytą popieriaus lapą. Vakar rado jį knygoje. Senoje reprodukcijų knygoje apie Čiurlionį. Lapelis buvo iškritęs iš tarpų tarp puslapių. Ona buvo pabraukusi vieną sakinį. „… turi tokias akis, kad siela jose tartum danguje ilsisi.“ Jonas nežinojo, kodėl ji tą sakinį saugojo. Gal dėl grožio. Gal dėl jo. Gal dėl kažko, apie ką niekada nepaklausė. Dabar tie žodžiai nedavė jam ramybės. Per daugiau nei pusę amžiaus kartu jis nė karto nebuvo pasakęs žmonai, kad ji graži. Ne todėl, kad negalvojo. O todėl, kad manė, jog ji ir taip žino. Žmonės dažnai painioja meilę su jos įrodymu. Jis mylėjo. Bet ar parodė? Rūkas pamažu kilo. Išryškėjo kitas krantas.Pušys. Smėlio juosta. Ir tada Jonas pamatė mergaitę. Ji stovėjo prie vandens. Basomis.Maždaug dešimties metų amžiaus. Balta suknele. Žiūrėjo į upę. Jonas būtų pagalvojęs, kad tai kaimynų vaikas, jei ne viena keistenybė. Mergaitė buvo visiškai sausa. Nors žolė aplink blizgėjo nuo rasos. Ji atsisuko. Ir pažvelgė į jį. Jonas pajuto, kaip kažkas sustojo. Ne širdis. Laikas. Tos akys. Ne spalva. Ne forma. Žvilgsnis. Lygiai toks pats, kokį matydavo vakarais, kai Ona skaitydavo prie lempos. Toks pats, kai pirmąkart ją sutiko Anykščių šilelyje per gegužinę. Toks pats, kai gimė jų sūnus. Toks pats, kai ji gulėjo ligoninėje paskutinę savaitę ir nebeturėjo jėgų kalbėti. Mergaitė šypsojosi. Tyliai. Tarsi būtų jį pažinojusi visą gyvenimą. Ir staiga Jonas suprato vieną keistą dalyką. Visus tuos metus jis manė, kad žiūrėjo į Oną. Bet iš tiesų niekada iki galo jos nematė. Matė tik jos darbus. Rūpesčius. Kasdienybę. Ne žmogų. Žmogus buvo pasislėpęs akyse. Ten, kur siela ilsisi. Ten, kur nebėra jokių žodžių. Kai vėl sujudėjo rūkas, mergaitės jau nebebuvo. Tik upė. Tik rytas. Tik Anykščių šilai, kylantys virš slėnio kaip sena giesmė. Jonas sėdėjo ilgai. Kol saulė išsklaidė paskutinius miglos lopinėlius. Tada atsistojo. Pirmą kartą po žmonos mirties nejautė tuštumos. Ilgesys niekur nedingo. Tačiau pasikeitė jo svoris. Tarsi kažkas būtų padėjęs ranką ant peties. Ir pasakęs: žiūrėk atidžiau. Meilė niekur neišėjo. Ji tik persikėlė ten, kur visada gyveno. Į širdį. Į sielą. Į žmogaus akis. Ir į rūką virš Šventosios, kuris kiekvieną rudenį grįžta į Anykščius lyg senas laiškas, niekada nepasiekęs savo gavėjo.
