Žvelgiant iš ilgesnės laiko perspektyvos, 1941 m. per labai trumpą laikotarpį, kurį netgi būtų galima pavadinti „ilguoju birželio mėnesiu“, tuometinėje sovietų, o vėliau ir nacių okupuotoje Lietuvoje įvyko daugybė dramatiškų ir reikšmingų istorinių įvykių. Vienam jų – Birželio sukilimui, minint 85-ąsias metines, būtent ir bus skirtas šis tekstas.
Visgi, susidaro įspūdis, kad šis sukilimas kaip istorinis šalies įvykis yra nepelnytai primirštas, tad šio straipsnio vienas tikslų yra priminti Birželio sukilimą smalsesniam, savo šalies istorija besidominčiam skaitytojui ir leisti iš naujo permąstyti tam tikrus su šiuo sukilimu susijusius klausimus: įvairiapusiškai pažvelgti į šį istorinį įvykį, prisiminti žmones, kurie aktyviai veikė sukilime ir, galiausiai, pasvarstyti, kokia buvo Birželio sukilimo reikšmė bei kodėl šių įvykių atmintis išlieka aktuali šiandien.
Visų pirma, reikėtų pradėti nuo konteksto, kuris sudarė tam tikras sukilimo prielaidas. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, iš pagrindų sunaikino jos politinę sistemą, likvidavo kariuomenę, uždraudė įvairių organizacijų veiklą ir pradėjo sistemingą visuomenės sovietizaciją. Vos per metus įsibėgėjusią sovietinę okupaciją buvo nacionalizuotas pramonės ir prekybos sektorius, konfiskuotas turtas, uždarytos nepriklausomos organizacijos, prasidėjo politiniai areštai. Ypač smarkiai nukentėjo karininkija, valstybės tarnautojai, šauliai, policininkai, ūkininkai, inteligentija. Sovietinis režimas siekė sunaikinti nepriklausomos Lietuvos socialinį ir moralinį stuburą. Iš viso per kelias 1941 m. birželio dienas buvo ištremta apie 17–18 tūkst. žmonių – ne tik minėta politinė ir karinė vadovybė, bet ir jų šeimos su vaikais. Akivaizdu, kad tai ne tik šokiravo visuomenę, sustiprino baimę, bet ir sukėlė Lietuvos gyventojų neapykantą sovietiniam režimui, o Birželio sukilimo dienomis šių labai nesenų įvykių atsiminimai buvo toli gražu neišblėsę. Būtent po trėmimų daugelyje vietovių pradėjo formuotis įvairūs ginkluoto pasipriešinimo junginiai. Tai patvirtina ir atskirų Lietuvos lokalių atvejų tyrinėjimai – pavyzdžiui, istorikas dr. Arūnas Bubnys pabrėžė, kad šiaurės rytų Lietuvoje kai kurie sukilėlių būriai pradėjo telktis dar prieš prasidedant Vokietijos ir SSRS karui, būtent trėmimų metu.
Be to, prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas sužadino tam tikras viltis, kad Lietuvos nepriklausomybės siekis bus įgyvendintas pasinaudojus geopolitine suirute. Svarbu pabrėžti, kad šis tikėjimas nebuvo visiškai be pagrindo, juolab žvelgiant to meto lietuvio akimis – juk sukilimo dalyviai prisiminė ir tikėjosi tam tikros 1918–1919 m. palankiai susiklosčiusios tarptautinės politikos konjunktūros po Pirmojo pasaulinio karo pasikartojimo.
Kita vertus, į sukilimą 1941 m. vasarą toli gražu nereikėtų žvelgti vien kaip į tam tikrą spontanišką, emocinę reakciją – jis buvo kryptingai rengiamas nuo pat pirmosios sovietinės okupacijos pradžios. Istorikas dr. Alfredas Rukšėnas pastebėjo, kad pogrindinės organizacijos kaupė ginklus, verbavo žmones, rengė ryšių tinklus ir iš esmės laukė karo tarp Vokietijos bei SSRS pradžios.
Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos instituto nuotrauka
Žinoma, Birželio sukilimas buvo neatsiejamas ir nuo žmonių, kurie būtent jį rengė ar veikė jau sukilimo metu. Taigi, verta pažvelgti į sukilimo organizacinį tinklą. Anot istoriko dr. Dainiaus Noreikos, didelę reikšmę turėjo Šaulių sąjunga, kuri tapo viena svarbiausių antisovietinio pasipriešinimo socialinių struktūrų. Nemaža dalis sukilėlių buvo buvę šauliai arba kariuomenės nariai, turėjo organizacinių bei karinių įgūdžių. Tuo tarpu intelektualinio potencialo prasme itin reikšmingi buvo ateitininkai, arba vadinamieji jaunieji katalikų intelektualai – Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Antanas Maceina, Kazys Pakštas, Zenonas Ivinskis ir kiti. Jie dalyvavo antisovietinėje rezistencijoje, o dalis jų vėliau įsitraukė į Laikinosios vyriausybės veiklą. Be to, sukilimo organizacinį tinklą sudarė buvę ir po sovietinių represijų pirmosios bangos išlikę Lietuvos kariuomenės karininkai, kareiviai, studentai, moksleiviai ir įvairių jaunimo organizacijų nariai, buvę valstybės tarnautojai ar ūkininkų vaikai.
Vienu svarbiausių sukilimo organizacinių centrų turėjo tapti Berlyne susiformavęs Lietuvių aktyvistų frontas (toliau – LAF), kuriam vadovavo Kazys Škirpa. Taip pat reikėtų išskirti aktyviai Berlyne veikusius LAF‘o vadovybės narius ir jų pagalbininkus: Ernestą Galvanauską, Klemensą Brunių, Antaną Maceiną, Karolį Žalkauską, Bronių Railą, Stasį Raštikį, Rapolą Skipitį, Antaną Valiukėną ir kitus. Ši grupė tikėjosi, kad prasidėjus karui Lietuvoje bus galima paskelbti nepriklausomybės atkūrimą ir sudaryti Lietuvos laikinąją vyriausybę. Tiesa, nacistinei Vokietijai iš esmės izoliavus Kazį Škirpą, be to, dar iki sukilimo pradžios likvidavus ir Vilniaus štabo branduolį, realią iniciatyvą organizuojant Birželio sukilimą palaipsniui perėmė Kauno LAF štabas.
Būtent Kaune buvo koordinuojami svarbiausi sukilimo veiksmai, užimti strateginiai objektai, paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas ir suformuota Lietuvos laikinoji vyriausybė. Kauno LAF centrinį štabą sudarė Leonas Prapuolenis, Pilypas Žukauskas-Narutis, Adolfas Damušis ir Juozas Vėbra. Kauno sukilėliai (arba, kaip jie tuo metu save įvardindavo – partizanų būriai) išsiskyrė tuo, kad jų gretose veikė studentai ir ateitininkai, turėjo didesnį intelektualinį potencialą ir veikė gana koordinuotai.
1941 m. birželio sukilimo dalyvis, vėliau – Lietuvos laisvės armijos narys Juozas Guobys, persirengęs moteriškais rūbais. 1945 m. nuotrauka iš Lietuvos ypatingojo archyvo.
Įvairius konspiracinius tinklus sudarė buvę karininkai, šauliai, policininkai, studentai, ateitininkai, mokytojai, valstybės tarnautojai. Labai svarbu pabrėžti, kad Kaune, kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, reikšmingą vaidmenį suvaidino dar nepriklausomoje Lietuvoje susiformavęs visuomeninių organizacijų tinklas. Įdomu ir savotiškai paradoksalu, kad ši konspiracinio veikimo patirtis buvo įgyta dar Antano Smetonos autoritarinio režimo metais – dalis pogrindinės veiklos metodų buvo perimti iš nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpiu egzistavusių opozicinių organizacijų veikimo praktikos. Įvairios Vytauto Didžiojo universiteto studentų organizacijos, ateitininkai, katalikiškas jaunimas ir dalis inteligentijos jau turėjo nelegalios veiklos, informacijos platinimo bei konspiracijos patirties, kuri itin pravertė sovietinės ar vėliau – nacistinės okupacijos sąlygomis.
Vytautas Bulvičius SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kalėjime Nr. 1 Gorkyje, Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka.
Tuo tarpu Vilniuje sukilimas vyko gerokai komplikuotesnėmis sąlygomis. Birželio sukilėlių Vilniaus karinį pogrindį sudarė gana įvairūs, tačiau tarpusavyje susiję sluoksniai – buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ir kareiviai, Šaulių sąjungos nariai, policininkai, studentai, valstybės tarnautojai, patriotiškai nusiteikęs jaunimas. Būtina išskirti 29-ojo teritorinį šaulių korpusą sudariusius buvusius Lietuvos kariuomenės karininkus ir kareivius su numatytu Vilniaus LAF’o štabo viršininku Vytautu Bulvičiumi priešakyje. Pastarasis kartu su daugeliu kitų, veikusių okupuotoje istorinėje Lietuvos sostinėje, buvo suimtas SSRS represinių struktūrų dar iki prasidedant sukilimui 1941 m. birželio mėn., sušaudytas metų pabaigoje. Be to, paties sukilimo metu svarbų vaidmenį vaidino ir Vilniaus universiteto dėstytojai, studentai. Taigi, skirtingai nei Kaune, Vilniaus pogrindis buvo labiau fragmentuotas, mažiau centralizuotas ir veikė sudėtingesnėmis sąlygomis, nes Vilniuje sovietinė karinė ir saugumo kontrolė buvo gerokai stipresnė. Nepaisant to, anot A. Bubnio ir kitų istorikų, sukilėliai ganėtinai aktyviai veikė ir Vilniuje.
Kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir bendrai Lietuvos provincijoje taip pat formavosi tam tikros pogrindinės grupelės, palaikiusios ryšius tarpusavyje. A. Bubnys, A. Rukšėnas ir kiti tyrinėtojai atkreipė dėmesį, kad provincijoje sukilimo branduolį dažniausiai sudarė buvę šauliai, policininkai, mokytojai, ūkininkai, atsargos karininkai, vietos inteligentai. Be to, būtent čia buvo ryškiausias spontaniškumo momentas, atsižvelgiant į visai neseniai įvykusių 1941 m. birželio trėmimų patirtį. Daugelis žmonių sovietinę valdžią jau buvo patyrę tiesiogiai – per areštus, turto nusavinimą, tremtis, todėl ypač provincijoje sukilimas dažnai turėjo labai stiprų emocinį, savisaugos, o neretai – ir keršto aspektą.
Panevėžio apskrities, Pušaloto valsčiaus 1941 m. Birželio sukilėlių būrio nariai. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka.
Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos–SSRS karo pradžioje, kai Lietuvoje aktyvavosi antisovietinis pogrindis. Kaune sukilėliai užėmė strateginius objektus – paštą, radijo stotį, policijos būstines, tiltus. Simbolinis sukilimo pradžios momentas buvo užimtas Kauno radiofonas ir Leono Prapuolenio žodžiai „Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva!…“, kurie paskelbė nepriklausomybę. Remiantis sukilėlio Jono Ženausko atsiminimais, užimti radijo stotį strategiškai buvo itin svarbu, nes būtent per radiją pasklido žinia apie atkuriamą Lietuvos valstybę ir Laikinąją vyriausybę.
Sukilimo metu vyko kovos su sovietais ir jų kolaborantais įvairiose Kauno lokacijose: prie Aleksoto tilto, Žaliakalnyje, Šančiuose ir kitose miesto teritorijos vietose. Kaune sukilėliai iškėlė Lietuvos trispalves, organizavo vietos administraciją, steigė apsaugos būrius.
Tuo tarpu Vilniuje Birželio sukilimo susirėmimai vyko Antakalnyje, Žvėryne, prie įvairių administracinių pastatų. Vilniaus sukilėliai taip pat mėgino iš esmės perimti miesto kontrolę. Tiesa, dėl jau minėtų objektyvių specifinių priežasčių, sukilimo tikslai nebuvo įgyvendinti iki galo.
Provincijoje sukilimas taip pat įgavo pakankamai platų mastą. A. Rukšėnas pabrėžė, kad Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskrityse sukilėliai kūrė komitetus, saugojo tiltus, nutraukdavo ryšius, perimdavo vietos valdžią. Šiaurės rytų Lietuvoje sukilimas taip pat buvo intensyvus. Anot A. Bubnio, šiame regione sukilėliai faktiškai kelioms dienoms perėmė valdžią į savo rankas dar iki atvykstant vokiečiams. Panevėžio apskrityje, ypač Pušaloto ir Krekenavos valsčiuose, vyko aktyvūs susirėmimai su besitraukiančiais sovietų daliniais. Remiantis istoriko Tado Jaskelevičiaus nurodytais skaičiais, vien Panevėžio apskrityje žuvo mažiausiai 39 sukilėliai – tai buvo vieni didžiausių nuostolių provincijoje.
Sukilimu buvo siekta atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Be to, Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujama ir 1941 m. birželio 23 d. paskelbta Laikinoji Vyriausybė siekė atkurti Lietuvos administraciją, grąžinti valstybės institucijas, panaikinti sovietinius sprendimus, atkurti privačią nuosavybę, atnaujinti švietimo sistemą, organizuoti vietos savivaldą. Nors ir kai kurie šių tikslų buvo bent iš dalies pasiekti (daugelyje Lietuvos vietovių nuversta sovietinė valdžia, bent laikinai perimta vietinė administracija, išlaisvinti politiniai kaliniai, išsaugota dalis infrastruktūros, taigi, į vietą atvykę naciai dažniausiai rasdavo jau lietuvišką savivaldą, o ne sovietų okupacinę administraciją), visgi atkurti realios Lietuvos nepriklausomybės nepavyko dėl vokiečių okupacinės politikos. Tuo tarpu nemaža dalis to, ką pavyko išsaugoti (pvz., administracinį resursą ar infrastruktūrą), jau netrukus pradėjo tarnauti kitam okupantui – nacistinei Vokietijai ir jos interesams.
Taigi, pagrindinis sukilimo tikslas buvo aiškus – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Sukilėliai tikėjosi, kad prasidėjęs Vokietijos ir SSRS karas sudarys galimybę atkurti valstybingumą. Visgi, šis tikslas liko neįgyvendintas – nacistinės Vokietijos planuose nepriklausomai Lietuvai vietos nebuvo, o per Birželio sukilimą sudaryta Laikinoji vyriausybė veikė tik kelias savaites ir netrukus buvo faktiškai neutralizuota.
Galiausiai, verta pasvarstyti, kokia buvo šio sukilimo reikšmė ir kodėl šį įvykį galime laikyti vis dar aktualiu šiandieninei Lietuvai. Nors pagrindinis sukilimo tikslas nebuvo įgyvendintas, daugelis istorikų pritaria minčiai, kad pats sukilimas turėjo tikrai didelę (jei ne politinę) bent jau simbolinę reikšmę ir iš esmės paneigė sovietinį naratyvą, esą 1940-ųjų birželio 15-ąją nei vieno šūvio neiššovusi ir ultimatumą priėmusi Lietuva vėliau „savo noru“ įstojo į SSRS sudėtį, o vėliau į miškus pokariu pasitraukę Lietuvos laisvės kovotojai buvo „fašistai“ ar „banditai“. Tai ypač svarbu ir šiandien, kai bendrame Lietuvos valstybingumui reikšmingiausių įvykių kontekstuose Rusijos propaganda vis dar kryptingai siekia diskredituoti ir Birželio sukilimą, pateikdama jį vien kaip „fašistinį maištą“, bandydama įrodyti, kad lietuviai masiškai palaikė nacizmą. Būtent todėl šio sukilimo legitimizavimas buvo ir išlieka toks nepatogus Kremliaus istorinei politikai – jis griauna mitą apie savanorišką Lietuvos integraciją į Sovietų Sąjungą, taip pat atsižvelgiant ir į egzistavusią realią jungtį tarp Birželio sukilimo ir partizaninio ginkluoto pasipriešinimo pirmajame pokario dešimtmetyje.
Anot D. Noreikos, nors Holokaustas ir Birželio sukilimas buvo skirtingi reiškiniai, tačiau istorinėje realybėje jie persidengė. Čia svarbu pabrėžti, kad Birželio sukilimas kaip reiškinys, visų pirma, buvo antisovietinis ir valstybingumo siekęs pasipriešinimas. Istorikas Simonas Jazavita pabrėžė, kad tikrasis sukilimo tikslas buvo savigyna. Šiomis itin nedėkingomis sąlygomis lietuviai buvo priversti atsakyti į represinius, okupacinius veiksmus ir šie atsakomieji veiksmai buvo nukreipti toli gražu ne prieš tam tikrą konkrečią religinę ar tautinę grupę, bet rėmėsi antisovietine retorika ir veikimu.
Kita vertus, žinoma, privalome atsižvelgti ir į tai, kad kai kurie kolaborantai prisidėjo prie nacių vykdyto žydų persekiojimo ar žudynių. Šios tragedijos negalime užmiršti tiek iš bendražmogiškos, atjautos pusės, tiek ir racionaliai suvokiant Lietuvos žydų bendruomenės, kaip bendrapiliečių, neretai iki galo pakankamai neįvertintą didžiulį indelį į totalitarinių režimų sugriautos Vasario 16-osios Lietuvos socioekonominį, kultūrinį, miestietiškąjį gyvenimą.
Vis dėlto, šis visam Vidurio Rytų Europos regionui dramatiškas ir tragiškas laikotarpis neturėtų būti matomas suprastinant. Tiek žydai jokiu būdu negali būti redukuotai vertinami pagal nacių sąmoningai priklijuotą propagandinę klišę „žydas-komunistas“, manipuliuojant jautria istorine regiono atmintimi, (juolab suprantant, kad daugelis turtingų žydų ar rabinų buvo vieni pirmųjų sovietinio režimo taikinių ir patyrė represijas dar pirmaisiais sovietinės okupacijos metais), tiek ir lietuviai (žinoma, ir Birželio sukilimo dalyviai bei jų neva antisemitiniai siekiai), kaip tauta, negali būti kolektyviai laikomi „žydšaudžiais“ – juk patys lietuviai, jų tarpe – ir Birželio sukilimo dalyviai, patyrė abiejų totalitarinių režimų represijas, be to, gana aktyviai veikė lietuvių antinacistinis pogrindis, spauda, nors ši veikla galėjo pasibaigti mirties bausme. Pavyzdžiui, Jono Ženausko istorija. Jis 1940–1941 m. buvo sovietų politinis kalinys, Birželio sukilimo dalyvis, o nacistinės okupacijos metais gelbėjo žydus. Anot S. Jazavitos, daugelis Birželio sukilėlių tikrai aklai nesekė nacistine propaganda, kaip tai vėliau bandė pavaizduoti sovietai. Pagrindinis jų tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, o tai jungė „labai įvairius žmones po viena vėliava“.
Visgi, šią temą ir bendrai visą 1941 m. birželio įvykių virtinę yra itin sunku vertinti. Pagrindinė problema yra ta, kad šios temos toli gražu nėra pakankamai ištyrinėtos: statistikos trūkumas (pvz., netgi nėra bent apytiksliai žinoma, kiek buvo Birželio sukilimo dalyvių, o atlikti įvairūs skaičiavimai rodo drastiškus ir pernelyg kontrastingus skirtumus), specifiniai sukilimo provincijoje tyrimai, daugelis archyvinių šaltinių fragmentiški, o dalis jų – sovietinių ar nacistinių represinių institucijų bylos, kurių patikimumą būtina vertinti kritiškai.
Šį istorijos suraizgytą, sudėtingą mazgą išrišti galėtų padėti tik kryptinga, brandi istorinė politika, kuri turėtų remtis ne nutylėjimais ar supaprastinimais, o kuo gilesniais ir išsamesniais tyrimais. Būtent neištirtos temos, statistikos stoka, nepakankamas vietinių istorijų pažinimas ir palieka erdvę tiek sovietinės istoriografijos, tiek šiandieninės Rusijos propagandos manipuliacijoms, sąmoningai selektyviai interpretuojant istoriją ir dezinformuojant tiek savąją, tiek įvairių posovietinių Vidurio Rytų Europos tautų, tiek ir Vakarų visuomenes.
Taigi, 1941 m. Birželio sukilimą reikėtų vis prisiminti ir iš naujo permąstyti kaip vieną sudėtingiausių, dramatiškiausių ir tuo pat metu reikšmingiausių XX a. Lietuvos istorijos įvykių. Šio sukilimo pobūdį tik dar labiau suintensyvino skausminga pirmoji sovietinė okupacijos patirtis – masinis teroras, represijos, valstybės institucijų, kariuomenės likvidacija ir visuomenės sovietizacijos pradžia. Sukilimas tapo bandymu atkurti Lietuvos valstybingumą tuo metu, kai Europą draskė dviejų totalitarinių režimų – nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – karas. Šiame kontekste sukilėliai mėgino pademonstruoti pasauliui, kad Lietuva ne savo noru atsidūrė Sovietų Sąjungos sudėtyje. Žvelgiant giliau į kovų už laisvę ir valstybingumą tęstinumo kontekstą, tai buvo ne tik eilinis karinis ar politinis epizodas, o ir tam tikras visuomeninis, mentalinis lūžis. Epizodas, kuriame save realizavo nepriklausomoje Vasario 16-osios Lietuvoje užaugusi karta – studentai, karininkai, šauliai, ateitininkai, mokytojai, inteligentai, provincijos jaunimas. Labai svarbi buvo šio sukilimo moralinė dimensija – juk 1940 m. Lietuva praktiškai nepasipriešino sovietinei okupacijai, tad 1941 m. birželį dalis visuomenės mėgino savotiškai reabilituotis. Tai buvo bandymas parodyti, kad Lietuvos valstybės ir jos laisvės idėja tebėra gyva.
Kauno aps. Garliavos vls. (Jiesios k.) sukilėlių, dalyvavusių apšaudant 1941 m. birželio 23–25 dienomis atsitraukiančius raudonarmiečius prie Piliakalnio (Napoleono), Fredos kalvų, fotonuotrauka. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka.
Galiausiai, karta, kurios nemaža dalis dar vaikystėje matė nepriklausomos valstybės kūrimąsi, 1941 m. pirmą kartą masiškiau pabandė ginklu pasipriešinti sovietinei okupacijai. Tokiu būdu Birželio sukilimo partizanai atliko itin svarbų jungties tarp 1919 m. Nepriklausomybės kovų savanorių ir jau vėlesnio pokario partizaninio ginkluoto pasipriešinimo vaidmenį. Tai bene geriausiai įprasmino tokie jaunosios, jau nepriklausomybės pradžioje gimusiųjų kartos asmenybių, kaip Juozas Lukša-Daumantas ar Vytautas Gužas-Kardas, pavyzdžiai.
Leonardas Augustis yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyriaus muziejininkas.
Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai
- 1941 m. Birželio sukilimas, dokumentų rinkinys (sudarė Valentinas Brandišauskas), 2000.
- Bubnys Arūnas, 1941 m. Birželio sukilimas šiaurės rytų Lietuvoje, in: Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 29, 2006.
- Buchaveckas Stanislovas, Jonas Ženauskas – 1940–1941 m. sovietų kalinys, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, žydų gelbėtojas.
- Jankauskas Juozas, 1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje, 2010.
- Jaskelevičius Tadas, 1941 m. Birželio sukilimas Panevėžio apskrities Krekenavos valsčiuje: įvykiai, dalyviai, likimai, in: Genocidas ir rezistencija, 2020, 1(47).
- Jaskelevičius Tadas, 1941 m. Birželio sukilimas Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiuje, in: Genocidas ir rezistencija, 2015, 2 (38).
- Noreika Dainius, Šauliai, Birželio sukilimas ir partizaninis karas: Šiaurės rytų Lietuvos atvejis, in: Lituanistica, 2015, t. 61, Nr. 3(101), p. 221-234.
- Noreika Dainius, Skirtingų istorijų sankirtos: Holokaustas, birželio sukilimas ir partizanų karas.
- Rukšėnas Alfredas, 1941 m. Birželio sukilimas Kretingos, Mažeikių ir Telšių apskrityse, in: Genocidas ir rezistencija, 2010, 1(27).
- Istorikas S. Jazavita: 1941-ųjų Birželio 23-osios sukilimo tikslas buvo savigyna, in: https://www.bernardinai.lt/istorikas-s-jazavita-1941-uju-birzelio-23-osios-sukilimo-tikslas-buvo-savigyna/.
- Sigitas Jegelevičius: Birželio sukilimą šiandien dažnai matome pro sovietinės propagandos akinius (I), in: https://www.bernalt/2013-06-22-sigitas-jegelevicius-birzelio-sukilima-siandien-daznai-matome-pro-sovietines-propagandos-akinius-i/.
- Sigitas Jegelevičius: Birželio sukilimą šiandien dažnai matome pro sovietinės propagandos akinius (II), in: https://www.bernardinai.lt/2013-06-23-sigitas-jegelevicius-birzelio-sukilima-siandien-daznai-matome-pro-sovietines-propagandos-suformuotus-akinius-ii/.
