Nei kiek neabejoju, kad vaikystėje ar paauglystėje skaitėte kurią nors Petro Tarasenkos knygą apie Lietuvos praeitį, žilą senovę. Vargu ar rasime Tarasenkos knygą, kurioje nebūtų paminėta Marienburgo pilis, juk joje buvo pati tikriausia anuomečių Lietuvos priešų – kryžiuočių – irštva. Tvirtovė ne tik didžiausias Europoje plytų mūro gynybinis statinys, bet ir neatsiejamai įsiterpusi į tolimą mūsų krašto istoriją, smarkiai įtakojusi atėjūnų žygius Lietuvos niokojimui ir prievartiniam krikštijimui. Vaikštinėdami įspūdingų matmenų pilies komplekse, dažnas bandome mintimis persikelti į laikus, kai čia plaikstėsi balti kryžiuočių apsiaustai, slėpdami negailestingas ir fanatiškas ordino brolių širdis. Stengiamės įsivaizduoti po Žalgirio mūšio pilį apsiautusias lietuvių ir lenkų pajėgas, taip ir neįveikusias galingų pilies sienų. Galbūt vienas-kitas susimąstome apie Antrojo pasaulinio karo audras, neatpažįstamai nuniokojusias visą Marienburgo kompleksą, o gal bandome protu aprėpti milžinišką atstatymo darbų apimtį, įveiktą lenkų restauratorių? Kaip ten bebūtų, praeitą sykį kelionę į Didžiojo magistro tvirtovę baigėme XIX amžiaus antrojoje pusėje, tad laikas pasidomėti, kaip vyko daugelį amžių apleistos ir neprižiūrėtos pilies restauravimas, leidžiantis šiandieną grožėtis visa jos didybe ir įspūdingais fortifikaciniais statiniais. Kviečiu kartu keliauti į Marienburgo istoriją!
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
