Akimirka buvo tokia nuostabi, o maldininkų veiduose atsispindėjo nuoširdus tikėjimas, tad nutariau nepliauškinti nuotraukas, o pasigrožėti, kaip lėtai ir iškilmingai kilo Mergelės Marijos paveikslas pagrindiniame altoriuje: nuo sumaniai paslėptos vietos iki didžiojo altoriaus centro. Veiksmą buvo galima drąsiai pavadinti mišių kulminacija, nes iki tol darniai giedota, pasižiūrint į bazilikos viduje pakabintus ekranus-televizorius: nors interjerą jie ir jaukė, bet tikintiesiems labai padėjo ir maldoje, ir giesmėje, nes skelbė reikiamus žodžius. Lietuvoje tokį mišių organizavimą vargu ar kada išvysime, nes esame dar gerokai susikaustę, Lietuvos katalikų bažnyčiai netrūksta inercijos ir sąstingio, smarkiai įtakojančių tikinčiųjų nuoseklumą kreiptis į Jį mišių metu. Kaimynai lenkai, pas kuriuos ir keliausime eilinį kartą, išradingai ieško tūkstantmečių katalikiškų tradicijų ir šiuolaikinių technologijų derinio, sumaniai plėtodami piligriminį turizmą, kuris Lietuvoje vis dar retas reiškinys (apie pas mus atvykstančius lenkų piligrimus nekalbu).
Nutaręs nejaukti savuoju vaikščiojimu iškilmingą pamaldų aurą, vakarinėse mišiose pliaukštelėjau keletą kadrų, pasižadėjęs grįžti kitą rytą. Taip ir padariau, gerai nepailsėjęs nuo prisigėrusių maldininkų trankymosi iki vidurnakčio: Lenkijoje stiprios ne tik pamaldumo, bet ir girtuoklystės „tradicijos”. Na, o kad jau pasiryžome aplankyti dar vieną iškilų sakraliosios architektūros objektą, šįkart esantį Gieštvalde, grįžtelėkim į jo praeitį.
(Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam dovanojame jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
