Gėrėdamiesi XVIII amžiaus meistrų išmone ir kruopštumu, negalėjome suprasti, kaip tokia grožybė išsigelbėjo II Pasaulinio karo liepsnose, nepaprastai nuniokojusiose Gdanską (anuomet – Dancigą). Lakoniškas informacinis stendukas, pasakojantis, kad įėjimo į Didžiąją rotušės salę portalas ir šalia esantys meniški laiptai buvo karo vidury dalinai išrinkti ir paslėpti atokioje provincijoje. 1685-ais baigtas kurti drožybos šedevras dabartinėn vieton sugrįžo XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, atlikus kruopščią rotušės pastato restauraciją. Jei pamenate mūsų apsilankymą Elblongo bažnyčioje, karo metu praktiškai sugriautoje, tai prisiminsit ir senovinius altorius, tokiu pat keliu – išvežant į atokesnes gyvenvietes – išvengusius sunaikinimo. Nacių nuojauta neapgavo, karo lemtį jie numatė realistiškai, suprasdami, kad teks aršiai gintis, ir architektūros paminklai bei meno kūriniai pradings mūšių liepsnose. Tad turėtų būti parodoksalu, kad už išgelbėtas grožybes turime padėkoti…pradėjusiems karą užkariautojams. Atidėję rotušės Didžiosios salės lankymą netolimai ateičiai, dar prisiminkim įėjimo portalo sukūrimo aplinkybes.
Portalą fundavo miesto institucijos, norėdamos paminėti Jano III Sobieskio vizitą: jo regalijos ir simboliai atspindėti portalo detalėse, stebinančiose kūrėjų išmone ir meniniais sugebėjimais. Prieš pradėdami grožėtis senovės meistrų kūriniu, šiek tiek prisiminkime pačios rotušės istoriją. Rotušės pastato ištakos siekia viduramžius. Joje nuo XIV a. buvo įsikūrusi svarbiausio Gdansko rajono, nuo XIV a. vadinamo pagrindiniu miestu, valdžia. Nuo XV a. vidurio ji tapo visos pajūrio aglomeracijos valdžios centru. Tiksli pastato pastatymo data nėra žinoma. Pirmojo mūrinio vieno aukšto pastato statybą galima datuoti XIV a. pirmąja puse. 1379-82 m. mūrininko meistras Heinrichas Ungeradinas jį išplėtė.
Rotušė buvo perstatyta XV-XVI a. Ankstesnio dydžio rotušė nebegalėjo atlikti įvairių funkcijų: joje dirbo burmistrai, posėdžiavo miesto taryba ir teisėjų kolegija, nuosprendžius priiminėjo teismas, vadinamas Veto teismu, posėdžiavo Lenkijos karaliui mieste atstovavęs burmistras, posėdžiavo vadinamasis Trečiasis ordinas. 1556 m. spalio 3 d. rotušėje kilo pavojingas gaisras. Prireikė kelerių metų žalai atitaisyti ir pastatui atstatyti renesanso stiliumi. Pirmiausia 1559-1560 m. buvo pastatytas naujas puošnus bokšto kupolas. Vėliau, 1561 m., ant bokšto buvo pastatyta paauksuota tuo metu valdžiusio Lenkijos karaliaus Žygimanto II Augusto statula. Šalmo viduje buvo įrengtas keturiolikos grojančių varpų komplektas, vadinamas kariljonu.
Gdansko (Dancigo) buržuazija, kuri praturtėjo tarpininkaudama prekyboje, taip pat siekė pabrėžti miesto padėtį, suteikdama rotušės interjerui atitinkamą puošnumą. Juos gražinant XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje dalyvavo Gdansko meno aukso amžiaus dailininkai, tokie kaip Isaacas van den Blockas, Hansas Vredemanas de Vriesas, Willemas van der Meeris ir Antonas Moelleris. Reprezentatyviausiu aukštu tapo pirmasis aukštas. Jame buvo įsikūrusios svarbiausios rotušės patalpos: Didžioji Tarybos salė (Raudonoji salė, Vasaros salė) ir Didžioji Veto salė (Baltoji salė). Iki 1921 m. Rotušėje buvo įsikūrusi miesto valdžia.
Antrasis pasaulinis karas paliko žiaurią žymę architektūros paminklo istorijoje. Per karo veiksmus 1945 m. kovo mėn. gaisras sunaikino bokšto šalmą ir medines lubas, o sienoms dar labiau pakenkė sviediniai ir bombos. Išlikę fragmentai buvo taip pažeisti, kad net paprasta audra grėsė katastrofa. Remiantis pirminiais duomenimis, pastatas buvo netinkamas rekonstrukcijai ir atitiko nugriovimo kriterijus. Tačiau galiausiai jis buvo išgelbėtas ir pritaikytas naudoti muziejui. Rotušės rekonstrukcija, kurios imtasi 1946 m., buvo sudėtingas sumanymas ir priskiriama prie išskirtinių Lenkijos pokario konservavimo meno pasiekimų. Po ilgų mūrijimo ir konservavimo darbų, 1970 m. balandžio 2 d. atstatyta rotušė buvo perduota Gdansko miesto istorijos muziejui.
AIDŲ prenumeratorius kviečiu pasigrožėti unikaliais XVII amžiaus meistrų drožiniais, o kitus raginu nepagailėti poros eurų prenumeratai.
