Milijono verta akimirka, kurią neįamžinau, ir to nesigailiu

Akimirka buvo tokia jautri, kad sutrikom abudu, o akys nejučia ėmė drėkti. Priebažnytyje – taip vadinamas bemaž kiekvienoje bažnyčioje esantis prieangis – apsikabinęs gana žemai kabančio Nukryžiuotojo kojas, visu kūnu prigludęs prie skulptūros, parimo (ir, matyt, meldėsi) prakaulus pusamžis vyras. Vaizdas buvo toks sakralus, kad jūsų kuklus gidas būtų kaipmat nučiupęs kokią nors premiją fotografijų konkurse, tačiau aiškiai supratau, kad neetiška būtų brautis į nuoširdų bandymą pasiekti Jį malda. Vėliau vyras įėjo bažnyčion, ir atsiklaupęs meldėsi prieš nedidukę šventojo skulptūrą šalia aibės degančių žvakučių, po kurio laiko šalia atsiklaupė šviesiaplaukė moteris, parimusi maldoje.

Pamaldumas Lenkijoje gilus tiek pasauliečių, tiek dvasininkų bendruomenėse, nes anaiptol ne kiekvienas šventikas sugeba skleisti tikėjimą ir tarnauti Viešpačiui, o ne likti tik Bažnyčios tarnu. Kaip ir mene, taip ir Bažnyčioje, juk tapyti išmoksta dažnas, bet kurti šedevrus – retas, o tikėjimą skiepyti yra gerokai sudėtingiau, jei tikslu yra giluminis pamaldumas, o ne fasadinis. Na, bet įspūdžius ir emocijas dėkim į šalį, ir sukime nuo pagrindinės pėsčiųjų promenados Sopote į maloniai vėsias ir gaivias š. Jurgio (įgulos) bažnyčios erdves, pažintį su dailia šventove pradėdami, kaip įprasta, nuo istorinės apžvalgos. Beje, prie šios bažnyčios jau esame buvoję, kai pažinomės su garsiuoju meškinu Wojteku, įamžintu skulptūra visai šalia. Rodos, drąsus architektūrinis sprendimas lokio skulptūrą pastatyti šventoriuje visiškai pasiteisino ir žiūrisi puikiai, natūraliai dera. Vėl užsimiršau – grįžtam praeitin.

Švento Jurgio (Ježio) bažnyčia pastatyta 1899-1901 m. Sopoto evangelikų-Augsburgo bažnyčios bendruomenės pastangomis. Iš pradžių buvusi pakankama Taikos koplyčia (dabar vietoj jos pastatyta evangelikų Išganytojo bažnyčia Pietiniame parke dėl nuolatinės Sopoto plėtros ir didėjančio gyventojų bei lankytojų skaičiaus 1880 m. netrukus tapo per maža. 1884 m. parapijos taryba nusprendė padidinti koplyčią priestatu. 1885 m. parengtam projektui nepritarė nei konsistorija, nei karaliaus pareigūnai. Buvo manoma, kad priestatas sugadintų gražų pono Natės suprojektuotą pastatą, o tokiame kurortiniame mieste kaip Sopotas bažnyčia turėtų puošti miestą. Esant tokiai situacijai, 1877 m. sausio mėn. parapijos taryba priėmė nutarimą statyti naują bažnyčią.

Buvo įsteigtas komitetas ir su didele energija imtasi spręsti pagrindinis lėšų šiam tikslui rinkimo klausimas. Jos Didenybei imperatorienei Augustai Viktorijai buvo išsiųstas ketinimų laiškas, kuriame buvo prašoma padėti ir globoti bažnyčios statybą. Tačiau jis nesulaukė teigiamo atsakymo, nes dėl nedidelių turimų lėšų jį teko kuriam laikui atidėti. Tai nesumažino komiteto entuziazmo, kuris ėmėsi įvairiausių iniciatyvų, kad surinktų pakankamai lėšų statybai pradėti. Buvo rengiami koncertai ir teatro spektakliai, po namus, taip pat ir už Sopoto ribų, Rytų Prūsijos ir Pomeranijos provincijose, buvo renkamos lėšos. Ypatingas renginys buvo aukų rinkimas, kurios vėliau buvo parduodamos turguje. Net imperatorienė šiam tikslui dovanojo vertingų meno kūrinių. Surinkti pinigai leido galvoti apie bažnyčios statybos pradžią. Iki tol veikęs komitetas išsiplėtė ir 1898 m. tapo Bažnyčios statybos draugija, kuri veikė iki pat bažnyčios statybos pabaigos 1901 m.

Pirmoji užduotis buvo įtikinti Taikos koplyčios išplėtimo šalininkus atsisakyti šios idėjos. Tai lėmė konsistorijos pareiškimas, kuriame buvo atsisakyta priestato ir rekomenduota dėti visas pastangas naujos bažnyčios statybai. Vėliau įvairiais būdais buvo toliau renkamos lėšos projektui įgyvendinti. Bažnyčia, kaip rekomendavo konsistorija, buvo pastatyta matomoje vietoje, ant vadinamosios Jūros kalvos (vok. Seeberg), kad taptų Zoppoto puošmena. Reikia pasakyti, kad ši vieta iki šių dienų išlaikė savo savybes. Nepaisant to, kad praėjo daugiau nei 100 metų, bažnyčia tebėra miesto širdies puošmena. Bažnyčios neogotikinio stiliaus projektą neatlygintinai parengė Potsdamo vyriausybės tarėjas Louisas von Tiedemannas. Bažnyčios statybos draugija pateikė projektą imperatorei su prašymu tapti statybos globėja, kuris 1899 m. kovo 22 d. buvo palankiai priimtas ir statybai skirta 1000 markių. Projektui pritarė kaizeris Vilhelmas II, rekomendavęs bažnyčios bokštą paaukštinti pusaštunto metro, kad jis būtų matomas iš įlankoje plaukiojančių laivų, o Sopoto bažnyčios eksterjeras dar labiau primintų viduramžių stilių. Imperatorė taip pat paaukojo du tūkstančius markių.

Ilgai laukta diena, kai buvo padėtas kertinis akmuo, išaušo 1899 m. spalio 22 d., esant geram orui, per Jos Didenybės imperatorės gimtadienį, jai asmeniškai dalyvaujant. Padėtą dokumentą ji pasirašė savo ranka su papildoma pastaba: „Nutariu, kad pastatyta bažnyčia bus vadinama Išganytojo bažnyčia.” Statybos darbai buvo patikėti statybos bendrovei „Lippke“. Šventovė buvo pastatyta ant Jūros kalno, netoli geležinkelio stoties. Pietų Vokietijos neogotikos stiliaus vienanavė ir vienaukštė bažnyčia buvo pastatyta iš raudonų plytų su akmeniniu fasadu. Pagrindinės navos aukštis buvo penkiolika su puse metro, o pastato korpuso aukštis iki stogo – dvidešimt keturi su puse metro.

Visas bokštas nuo pagrindo iki viršaus siekė keturiasdešimt septynis metrus. Šoninė siena su įėjimais ir bokštas buvo nukreipti į turgaus aikštę. Prie šoninės sienos palei tuometinę Jūros gatvę buvo įėjimas su aukštais laiptais į zakristiją. Aukštas bažnyčios cokolis ir priekis buvo apkalti granitu. Bažnyčioje buvo įrengtos šeši šimtai penkiasdešimt šešios sėdimos vietos navoje ir šimtas dvidešimt aštuonios vietos vargonų galerijoje. To meto poreikiams pakako bemaž aštuonių šimtų sėdimų vietų. Šonines navas buvo galima praplėsti ir įrengti dar tris šimtus sėdimų vietų. Remiantis sąmata, bendra statybos kaina be vidaus įrangos buvo šimtas dvidešimt penki tūkstančiai markių.

Statyba buvo baigta laiku, o jau 1901 m. rugsėjo 17 d. įvyko naujosios bažnyčios pašventinimo ceremonija, kurioje dalyvavo imperatorienė Augusta Viktorija. Didelio Sopoto evangelikų bendruomenės dosnumo dėka baigta statyti bažnyčia buvo visiškai užbaigta ir įrengta. Varpinėje buvo pakabinti trys varpai, sveriantys pusę, vieną ir tris tonas, buvo gražūs vitražiniai langai, apie bėgantį laiką priminė bokšte esantis laikrodis, tikinčiųjų giedojimui akompanavo dvidešimt dviejų balsų vargonai, bažnyčioje buvo altorius, sakykla, suolai, šviestuvai, kilimai ir daugybė smulkesnės įrangos. Būsimam choro dirigentui buvo padovanota net batuta (dirigento lazdelė) iš juodmedžio ir dramblio kaulo.

Be to, aikštėje priešais bažnyčią stovėjo vaizdinga neogotikinė koplytėlė su keraminiu stogu, paremtu keturiomis kolonomis, kurią 1909 m. įkūrė bažnyčios statybos komiteto pirmininkas Hermannas Burruckeris (architektas – Gessneris iš Wejherow’o). Pirmaisiais metais po pastatymo ji tarnavo kaip gatvės šulinys; šiandien joje stovi šventojo Adalberto statula. Būtent po šia koplyčia po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių ir atmintiną Jono Pauliaus II išvykimo į Viešpaties namus vakarą, 2005 m. balandžio 2 d., spontaniškai buvo padėtos žvakės.

Turėti savo gražią bažnyčią buvo svarbus tolesnės evangelikų bendruomenės plėtros Sopote elementas. Miestas toliau plėtėsi kaip kurortas, daugėjo nuolatinių gyventojų ir vasarotojų, tarp jų ir evangelikų. Netrukus paaiškėjo, kad bažnyčia yra per maža augančios parapijos poreikiams patenkinti. Buvo svarstoma galimybė išplėsti Išganytojo bažnyčią, tačiau dėl to nebuvo apsispręsta. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos bažnyčia buvo naudojama evangelikų, o 1945 m. gegužės 8 d. ji draugiškai perduota Romos katalikų bažnyčios karinei tarnybai, kad ši ją naudotų kaip garnizono ir mokyklos bažnyčią. Tais pačiais metais bažnyčia buvo pašventinta Švento Jurgio vardu, o kiek vėliau, 1959 m. rugsėjo 26 d., tuometinio rektoriaus pulkininko leitenanto Viktoro Klosovičiaus pastangomis jai buvo suteiktas antrasis titulas – Čenstakavos Dievo Motinos.

Iš originalių bažnyčios baldų išliko tik šviestuvai, suolai ir pneumatiniai vargonai, kuriuos pagamino firma „Terletzki ir Wittek” iš Elblongo. 1970 m., pritaikant bažnyčią Vatikano II Susirinkimo liturginiams reikalavimams, buvo pakeistas presbiterijos interjeras: pašalintas medinis pagrindinis altorius ir vietoje jo pastatytas konkliudentinis marmurinis altorius ir sakykla su varine švento Jurgio figūra (metalo dirbinys). Tuo metu pagrindinėje sienoje taip pat buvo įrengtas dabartinis tabernakulis. Šventovės presbiterijos sienas puošia dvi 1953-1956 m. Čenstakavos dailininkės Zofijos Baudouin de Courtenay iš Čenstakavos freskos, vaizduojančios duonos padauginimo stebuklą ir daugybę lenkų šventųjų bei palaimintųjų. Be to, presbiterijoje yra kryžiaus kopija iš Asyžiaus šventojo Damiano bažnyčios ir keturių angelų, adoruojančių Švenčiausiąjį Sakramentą, figūros, paimtos iš viduramžių italų tapybos, kurias nutapė Sopoto dailininkas E. Bujnickis.

Šoninius altorius papuošė Čenstakavos Dievo Motinos bareljefas, 1971 m. paimtas iš istorinio laivo „m/s Batory“ koplyčios, ir medinė Jėzaus Širdies statula, kurią 1972 m. iškalė W. Jędrzejczyk iš Rybniko, o sukūrė W. Ostrzalekas iš Katovicų. Šiuo metu Jėzaus Širdies statula yra bažnyčios šoninės sienos nišoje, o šoniniame altoriuje yra mecenato finansuotas dailininko J. Antoszo Gailestingojo Jėzaus paveikslas, atvežtas iš Krokuvos-Lagievnikų ir 2007 m. iškilmingai pašventintas. Po choru yra keturi altoriai, du iš jų – 1957 m. – Po choru yra keturi altoriai, iš kurių du 1957 m. – šventosios Barboros ir šventojo Judo Tado – yra Vroclavo profesoriaus B. Hofmano darbas, o kiti – 1962 m. – Kitus du 1962 m. – šv. Juozapo ir šv. Antano – sukūrė Sopoto skulptorius B. Szawanas.

1973-1976 m. bažnyčioje buvo įrengti vitražai, kuriuos sukūrė W. Ostrzałekas iš Katovicų, o pagamino Krokuvos renovacijos įmonė. Šoninėse sienose jie vaizduoja šias figūras: šventąjį Adalbertą, šventąjį Jaceką Odrowążą, šventąjį Maksimilijoną Mariją Kolbę, šventąjį Kazimierą – kunigaikštį, šventąjį Stanislovą Kostką, palaimintąją Česlavą – vienuolę norbertinę. 1976 m. rugpjūčio 12 d. Gdansko kultūros ir meno departamento nutarimu ši bažnyčia kartu su greta esančia šventojo Adalberto koplyčia įrašyta į Gdansko vaivadijos paminklų registrą. Bažnyčia prižiūrima nuo 2007 m. Prie bažnyčios veikia dvi parapinės struktūros: nuo 1947 m. Gdansko arkivyskupijos (teritorinė), o nuo 1991 m. – Lenkijos kariuomenės ordinaras. Lenkijos kariuomenės lauko ordinariato (personalinė). Abi bendruomenes globoja Šv. kankinys Jurgis.