(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.)
Tais pačiais peiliais nuo kaulų buvo nupjaustoma mėsa, išpjaunamas liežuvis, vidaus organai. Apvertus banginį, tokiu pat būdu buvo dorojamas ir kitas jo šonas. Taip besidarbuojant sparčiai tuštėjo atvežti vyno buteliai, kartu vyko ir kitokios vaišės. Čiukčiai aštriais peiliais, kuriuos dauguma nešiojo makštyse prie diržo, atpjaudavo ploną banginio odos ir riebalų „bryzą“, po to įsikandę vieną jo galą peiliu vikriai nupjaudavo jį ties lupomis ir pasigardžiuodami kramtė bei rijo šį šiauriečių skanėstą žinomą mat-tako vardu. Tuo pat metu vyko ir banginienos dalybos, – atpjautus mėsos ir riebalų gabalus čiukčiai krovė į atsineštus kibirus ar maišus ir tempė juos namo į gyvenvietę. Dalis šių produktų skirtų lapių fermai buvo metama į traktoriaus priekabą ir vėliau išvežta. Po dviejų-trijų valandų tokio darbo ant kranto liko tik kraujuotas banginio skeletas, kurį vėliau irgi nutempė kažkur toliau.
Šalia gyvenvietės esanti nerija, matyt, visais laikais buvo patogi vieta banginių dorojimui. Čia buvo plačiai žinomos „banginių kapinės“ – daugiau kaip kilometro ilgio ruože gulėjo šimtai banginių skeletų. Vieni jų buvo dar su gendančių audinių likučiais ir smarkiai dvokė, kiti gi, gal pragulėję daugelį dešimtmečių buvo visai suirę ir saulės išbalinti. Tarsi milžiniškame muziejuje po atviru dangumi čia buvo galima iš arti apžiūrinėti ir liesti banginių skeletus, matyti visas jų detales. Dauguma skeletų buvo pilkųjų banginių, bet pagal banginių „ūsų“ išvaizdą bei dydį matėsi čia esant ir kitų rūšių banginių skeletų, netgi paties didžiausio mėlynojo banginio. Pasinaudojęs proga, šiose „banginių kapinės“ rinkau kolekcinę medžiagą, – banginių „ūsus“, stuburo slankstelius ir tarpslankstelinius diskus, klausos kapsules. Gaila, kad tik mažą jų dalį galėjau parsivežti su savimi į Lietuvą. Bet džiaugiuosi, kad aplankiau šį įspūdingą „muziejų“, liudijantį ilgą, ir liūdną jų medžioklės istoriją šiose pakrantėse.
Laisvalaikiu besižvalgydamas Janrakinnot‘o apylinkėse, atsitiktinai užėjau į čiukčių kapines. Jos buvo gyvenvietės pakraštyje ant neaukštos, kalvos, nuo kurios matėsi vaizdingos panoramos, – pakrančių ir jūros toliai iš vienos pusės, ir aukštyn kylantys kalnynai iš kitos. Stebino, kad nesimatė kapinių ribų, kad kapaviečių buvo tik keliolika, kad jos buvo išsibarstę be aiškios tvarkos. Kapą sudarė nedidelis iš akmens nuolaužų sukrautas kauburėlis, kurio viršuje styrojo šiaurės elnio ragai iškirsti su kaktikauliu ir prispausti akmenimis. Turbūt jie buvo tų elnių, kuriuos skersdavo ir aukodavo pomirtinėse apeigose.
Prie vieno kapo gulėjo surūdijusi siuvimo mašina, prie kitų – seni indai, drabužių ir maisto likučiai. Matyt, jie rodė čiukčių tikėjimą dvasiomis ir pomirtiniu gyvenimu, kuriame šie daiktai bus reikalingi. Kaip vėliau sužinojau, čiukčiai tikėjo, kad bene viskas supančioje gamtoje turi sielą ar dvasią. Siekiant dvasių palankumo ar pagalbos medžioklėje ir kitur, būdavo aukojami gyvūnai, rengiamos įvairios ritualinės apeigos dalyvaujant šamanams, kurie laikomi tarpininkais tarp žmonių ir dvasinio pasaulio. Šiose kapinėse mačiau ir keletą kitokių kapų, kuriuose stovėjo neaukšti iš lentų sukalti obeliskai su metaline penkiakampe žvaigžde viršuje. Matyt, tai buvo savotiška duoklė komunistinei ideologijai, kuria tuo metu buvo grindžiamas visas visuomenės gyvenimas.
Janrakinote aplankiau čia esančią lapių fermą, kurioje žvėreliai maitinami ir sumedžiotų banginių mėsa. Pokaryje tokios fermos buvo įkurtos bene visose Čiukčijos gyvenvietėse tikintis pigiai gauti tuomet labai vertinamus kailius, brangiai parduodamus užsienio aukcionuose. Be to, buvo tikimasi fermose įdarbinti į gyvenvietes “suvarytus“ čiukčius, pirmiausia moteris, ir taip išspręsti jų užimtumo problemą. Bet šis sumanymas buvo nesėkmingas. Čiukčiai priverstinai netekę įprastos veiklos ir tradicinio gyvenimo būdo, fermose dirbo aplaidžiai, jose dažnai pritrūkdavo pašarų, nes nebuvo šaldiklių jiems saugoti, žūdavo daug lapių jauniklių, todėl fermų veikla buvo nuostolinga. Suirus Sovietų Sąjungai dauguma žvėrelių fermų veiklą nutraukė. Iki šiol jos išlikę tik dviejose vietose – Lorino ir Inčauno gyvenvietėse. Bet sovietmetis atnešė ir daugiau nesėkmių. Čiukčiai nuo seno garsėjo savitais meno dirbiniais, – amuletais ir gyvūnų skulptūrėlėmis iš vėplių ilčių ar ant jų graviruotais buities, medžioklių ir gyvūnų atvaizdais.
Šiais kūriniais didžiuojasi žymiausi pasaulio muziejai. Bet šią kūrybą bandyta paversti ūkine veikla, – įkūrus graviravimo dirbtuves, jose dirbantys čiukčiai buvo verčiami gaminti masinę produkciją, kuri nebeturėjo meninės vertės, buvo tik pigia meno imitacija. Dar viena nesėkmė buvo susijusi su banginių medžiokle, kurią vykdė tik vienas specialus laivas, todėl čiukčiai prarado šių gyvūnų medžioklės su valtimis įgūdžius bei reikalingą įrangą. Pastaruoju metu tokią medžioklę bandoma atgaivinti, bet šiuos bandymus daugiausia lemia komercija, turizmas bei reklama. Vis tik didžiausi šio atšiauraus krašto praradimai yra susiję su čiukčių vaikais, kurių išlydėjimą į tolimas mokyklas stebėjau Janrakinote.
Tą dieną visoje gyvenvietėje buvo matyti sujudimas, o prie jūros susirinkę čiukčiai žiūrėjo kaip jų vaikai laipinami valtį, kuri nuplukdys juos į tolumoje laukiantį didelį laivą. Jame vaikų laukė ilga kelionė iki Anadyriaus ar kito didesnio miesto, kur jie apsigyvens mokykloje-internate ir praleis jame ne vienerius metus, tik kartą metuose trumpam grįždami pas savo šeimas. Mokykloje visose pamokose bus girdima tik rusų kalba. Žinojau, kad daugelis baigusių mokyklą į gimtas vietas nebegrįš, o grįžusieji nebemokės tundroje ganyti elnius, medžioti jūrų žvėris, žvejoti, išgyventi atšiauriame krašte. Žinojau ir tą, kad keičiantis kartoms vis mažiau liks čiukčių žinančių savo tautos šaknis, tradicijas ir kalbančių gimtąja kalba. Tokios nelinksmos mintys sukosi mano galvoje prisiminus prieš daugelį metų aplankytą Čiukčiją …
Po to su plačiais peiliais ant ilgų medinių kotų, primenančiais senovinius kovos kirvius, abiejose banginio pusėse išilgai viso kūno buvo daromi gilūs pjūviai. Viename pakraštyje peiliais nuo raumenų atskyrus odos ir poodinių riebalų 10-15 cm storio sluoksnį, jame buvo daroma skylė, per kurią praveriamas lynas prikabintas prie traktoriaus. Lėtai važiuodamas traktorius tempė šį banginio “apdarą”, pakol atskirdavo jį nuo vieno banginio šono. Apvertus banginį kitu šonu, operacija buvo kartojama. Po to buvo nupjaustoma mėsa nuo kaulų, išpjaunami vidaus organai. Dalį riebalų ir mėsos pasiimdavo maistui čiukčiai, kitą dalį gabendavo į lapių fermą šių žvėrelių maitinimui. Likusį skeletą traktorius nutempdavo į netoliese kranto pliaže esančias “banginių kapines”. Nakties tamsoje ir laužų šviesoje banginio dorojimas atrodė fantastiškai.
Po pietų aplankiau netoliese nuo gyvenvietės ant kalvos pastatytą akmeninį paminklą rusų keliautojui šiose vietose Makarovui. Tundroje buvo aiškiai matyti rudens spalvos, – žemaūgiai tundros augalai nusidažė raudonomis, geltonomis spalvomis, todėl jos peizažai buvo labai spalvingi, atrodė ypač patraukliai. Vakare stebėjome neįprastą ceremoniją, – vietos gyventojams buvo dalinamas savotiškas „atlyginimas“ už darbus – po butelį stipraus vyno vienam žmogui.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
