Kada parduotuvėse mažiausia žmonių ir gali greitai apsipirkti? Teisingai – po aštuntos vakaro ar po trečios sekmadienį. Priežastis paprasta – alučio skardinė, kurią dažnas atsidaro po dienos darbų. Pirkėjų sumažėja keliskart, kai įsigalioja draudimas parduoti stipriuosius gėrimus. Ar brangs jie, ar nebrangs, bet žmonės vis tiek pirks ir truputį brangesnius. Ir kurą pilsis, koks bebūtų akcizas, nes raitas juk nekeliausi. Todėl valdžia, o tiksliau – valdžios, naudojasi senai patikrintu būdu kamšyti biudžetą. Didini akcizus alkoholiui, rūkalams bei kurui, ir visada turi tam svarias priežastis. Rūkalai yra nuodai, širdies ir kraujagyslių ligos, mirštamumas, todėl pabranginom. Alkoholis baisus sveikatos priešas, išgeriama daug, todėl pabranginom. Kuras ir ekologija nesuderinami, reikia į elektromobilius persėsti, todėl pabranginom. Lyg kuris nenorėtume to elektrinio automobilio, tik kad jie labai brangūs.
Yra ir kitas būdas lopyti braškantį šalies biudžetą. Jis irgi ne kažin kiek įmantresnis už akcizus ir vadinamas prasiskolinimu. Bėda ta, kad tokiais negudriais žaidimais esminių finansų problemų neišspręsti. Reikia didinti krašto gynybos išlaidas, trūksta pinigų švietimui, sveikatos apsaugai, policijai ir dar daug kam. Keliasdešimt metų lopyti keliai sparčiai baigiasi, virsdami duobių ir nelygumų komplektu. Gynybos mokestį ketinam tik po poros metų įteisinti, nors pinigų reikia jau dabar. Ginti svarbu ne tik šalies vientisumą, žmonių laisvę, bet ir jų turtą. Turto turime labai skirtingai, tad jei daugumos turtas yra vienintelis būstas, tai turtingųjų turto sąrašui jaučio odos nepakaktų. Karas Ukrainoje akivaizdžiai parodė, kad tai grobikiška agresija svetimo turto užvaldymui. Karo teisinimas rusakalbių teisių gynimu yra žinomas jau senai, kai Rusija puolė Lietuvą prieš kelis šimtus metų.
Dabartinė Rusijos agresija nedaug kuo skiriasi nuo grobikiškų karų kokiame XVII amžiuje. Užgrobti gamybos priemones, ir išvežti jas į Rusiją arba neišvežus eksploatuoti oligarchų naudai. Lygiai tokios pat strategijos agresorė laikytųsi, užpuolusi kitą šalį. Verslo elitui reiktų aiškiai sau pasakyti, kad įsiveržus priešui, jie netektų visų savo turtų ir veikiančių įmonių. Logiška būtų, kad ir gynybos mokestis būtų ne eilinį kartą melžiamas iš visų po lygiai, o didžiąja dalimi imamas iš turtingiausių, juk jų turtas yra ginamas. Tik vargu ar kuri nors valdžia ryšis bent tokiu būdu šiek tiek subalansuoti mokesčių sistemą, kurios neteisingumas jau daugelį metų kliūva net europiniams biurokratams. Antai, nesiryžta visuotinį turto mokestį įteisinti, motyvuojant našta daugumai, nors akivaizdu, kad jis labiausiai paliestų būtent turtingiausius. Jau nekalbu apie realius progresinius mokesčius.
Valdžios pažadai apie gerovės valstybę taip ir liks tuščiomis kalbomis, kol nebus sukurtas finansinis tokios valstybės pagrindas. Naivu tikėtis, kad atgrasūs žaidimai akcizais ar skolų auginimas pakeis padėtį iš esmės. Tikrų ekonomistų, o ne bankų nusisamdytų klapčiukų, vertinimu, be realių progresinių mokesčių padėtis nesikeis. Tik ar pakaks įstatymų leidėjams kada nors ryžto įteisinti mokesčius turtingiausiems, seimą šokdinantiems? O gal jau ir elitas susivokė, kad gali likti plikas basas, jei iš savo riebaus pyrago neatrieks pinigų krašto gynybai?
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
