Prieš porą savaičių vėl rinkomės minėti herojiškus bei tragiškus Sausio 13-osios įvykius. Degė laužai, skambėjo prasmingos kalbos, prisiminti žuvusieji, padalinti apdovanojimai. Prieš 33-us metus beginklių Lietuvos žmonių minios apgynė savo teisę gyventi laisvoje valstybėje, nors teko paaukoti keliolika gyvybių, o šimtai buvo sužaloti. Šiandieną skamba pavojaus varpai, skelbiantys, kad per trejus dešimtmečius mūsų patriotizmo indeksas suprastėjęs iki neigiamo – visuotinei karinei tarnybai pritaria mažiau nei pusė – vos trečdalis – piliečių.
Kas keitėsi mūsų mentalitete nuo lemtingojo 1991-ų sausio iki apsnūdimo ir vangumo šiemet? Prisimenu laikus, kai lietuviams teko dvejus metus tarnauti sovietinėje kariuomenėje, persmelktoje nestatutinių santykių, išvogtoje iki nesuvokiamumo. Alternatyvos nebuvo, tad teko porą metų kęsti saldafoniškoje aplinkoje sovietinių karininkų bukumą, baltijiečiams skirtas patyčias, neretai – smurtą. Moderni Lietuvos kariuomenė nei iš tolo neprimena milžinišką, tačiau nuskurusią ir išparceliuotą sovietinę armadą. Kodėl gi jauni vyrai nelinkę rengtis tėvynės gynimui, kodėl dreba politikų kinkos?
Atsakymas apie politikų mindžikavimą paprastesnis – netrukus rinkimai, tad įteisinus visuotinį šaukimą, vargu ar susilauksi didesnio palaikymo prie rinkiminių urnų. Ar toks neryžtingumas pateisinamas, atsižvelgiant į strateginius valstybės interesus? Nepateisinamas niekuo. Saugumo nepaisymas vardan galimybės srėbti iš lovio – apgailėtinas ir pasibjaurėtinas. Kuo pagrįstas paties jaunimo skeptiškumas dėl privalomosios tarnybos, tetrunkančios nepilnus metus? Fiziniu apsileidimu, intensyvių pratybų baime, vis dar pasitaikančių nestatutinių santykių regimybe, o gal nepakankamu eilinio kario aprūpinimu? Matyt, bus susidėję ne vienas ir ne du skepticizmo faktoriai, tačiau nei vienas jų negali būti pateisinami realaus pavojaus valstybei kontekste.
Valstybės saugumo stiprinimo koncepcija atrodo, švelniai tariant, nelabai įtikinamai. Po kelerių metų nusipirksime keliolika tankų, kada nors įsikurs vokiečių kariai, anksčiau ar vėliau pasistatysime bepiločių gamyklėlę, o kol kas šauktinių daliniuose pakaks ir keliasdešimtį procentų tesiekiančios komplektacijos? Sunku patikėti tokiais „toliaregiškais”, o tikrumoje – vištakumo apniktais, sprendimais. Visuotinis šaukimas jau nuo šių metų rudens, karinės katedros aukštosiose mokyklose, intensyvios kūno kultūros (fizinio rengimo) pamokos tiek gimnazijose, tiek aukštosiose, merginų rengimas tarnybai pagalbiniuose daliniuose, potencialių rezervistų šaukimas į karines stovyklas keliems mėnesiams, šaulių apginklavimas ir šios organizacijos efektyvus finansavimas – tik maža dalis to, ką reikia padaryti DABAR, nesvaigstant apie tankis ir vokiečių brigadą.
Ar verta tikėtis, kad Lietuvos politikai atsakingiau žiūrės į šalies saugumui gręsiančius iššūkius, o visuomenės pilietiškumo indeksas sugrįš į 1991-ų lygį? Berods, tam reikia tik nedidelio postūmio: aiškaus supratimo, kad agresoriui atsispirtume tik aršiu visuotiniu pasipriešinimu, o ne rožinėmis viltimis apie Lietuvą žūtbūtinai ginsiančių kitų valstybių karių. Laisvės gynimas grindžiamas kiekvienos šalies piliečių – t.t. ir politikų – ryžtu priešintis, o ne dairymusi į pagalbą iš pašalės.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
