Kelionė Minskan kadaise buvo gerokai trumpesnė, nei šiandieną, bet ne todėl, kad mūsiškis LAZ’as riedėjo greičiau, nei dabartiniai autobusai. Tiesiog nebuvo muitinės ir pasienio postų tarp sovietų imperijoje įkalintų respublikų (pavadinti jas „šalimis” būtų skamboka). Bemaž tris valandas riedėjusi iki Minsko, lietuvaičių grupė buvo gudų sutikta skambiomis kalbomis apie bendradarbiavimą, tautų draugystę, ir kitomis sovietinėmis-propagandinėmis klišėmis. Sveikinimo kalboms aptilus, pasivaišinome gudų pasiūlyta arbata, ir leidomės į Minsko gatves bei aikštes.
Prieš išsiruošdami kelionėn į Gudijos, anuomet vadintos tik Baltarusija, sostinę, šiek tiek pasidomėjome Minsko praeitimi. Miestas buvo smarkiai bombarduojamas II pasaulinio karo metais, o 1944-ais jame virė aršūs sovietų kariaunos ir nacių dalinių mūšiai. Kaip ir mūsiškiai Šiauliai, karo verpetuose Minskas nepaprastai nukentėjo, ypač daug skriaudų patyrė Gudijos gyventojai, tad ne veltui šalis laikoma labiausiai suvargusia karo metu.
Pamenate mūsiškes klajones Vilniaus gatvėse sovietmečiu, dairantis kokčių propagandos ir sovietinės ideologijos atributų – šūkių, transparantų, vėliavų ir t.t.? Tai štai ką jums pasakysiu, bičiuliai: Vilnius buvo keliskart mažiau užterštas sovietinių skiedalų, nei Minskas, kuriame ant kiekvieno kampo galėjai išvysti kūjį ir pjautuvą, Leniną, raudoną žvaigždę, rėksmingus šūkius ir visą kitą sovietinį marmalą. Propagandinių kvailysčių intensyvumą Minske galima būtų sulyginti nebent su kurio nors Rusijos periferijos miesto užteršimu, bet lietuviams (kaip ir latviams bei estams) buvo toloka iki tokio ideologinio nupušimo.
Įsiminė ir dar vienas Minsko ypatumas – aplink skambanti vien rusų kalba, tad gudiškai neišgirdome nei žodelio. Sovietmečiu Gudijoje irgi kovota su „religiniu ekstremizmu”, tad kaimynai įsigudrino daugumoje išlikusių sakraliųjų pastatų įrengti visokiausios paskirties kontoras, tik jokiu būdu ne religinės. Nusivylę itin kukliu senųjų pastatų skaičiumi bei miesto persodrinimu propagandine atributika, darniu būriu leidomės šturmuoti Minsko parduotuves, nes bent jau gudų siūti batai buvo šiek tiek geresnės kokybės, nei kauniškio „Raudonojo spalio”. Apie prekybos sovietmečiu ypatumus jau esame nesyk šnekėję, tačiau minskietės pardavėjos visgi sugebėjo nustebinti pasipūtimu, atžarumu, abejingumu – Lietuvoje to irgi būta, bet mažiau.
Propagandiniai marazmai Minsko gatvėse sovietmečiu.
Propagandiniai marazmai Minsko gatvėse sovietmečiu.
Propagandiniai marazmai Minsko gatvėse sovietmečiu.
Propagandiniai marazmai Minsko gatvėse sovietmečiu.
Propagandiniai marazmai Minsko gatvėse sovietmečiu.
Propagandiniai marazmai Minsko gatvėse sovietmečiu.
Propagandiniai marazmai Minsko gatvėse sovietmečiu.
Kas pozityvaus krito į akis anuomečiam (esame XX amžiaus 9-ame dešimtmetyje) Minske? Švara ir viešasis saugumas – bešlitiniuojančių girtuoklėlių nepastebėjome, matyt, juos operatyviai surinkdavo vietinė „trezvilka”. Lyginant su vilniškėmis gatvėmis, platūs Minsko prospektai atrodė solidžiau, aikštės buvo gana rūpestingai prižiūrėtos, bet nejaukios – vis dėl tų pačių propagandinių-ideologinių baidyklių. Minskas gyventojų skaičiumi lenkė Vilnių, tad labiau jautėsi energingesnis miesto pulsas, miesto centre į visas puses skubėjo būriai minskiečių. Gudijos sostinė buvo dinamiška, anų laikų standartais vertinant – pakankamai šiuolaikiška, ir kartu nejauki, nes absoliuti dauguma pastatų buvo sovietinės stilistikos.
Užkandę neįmantrią vakarienę pirmoje pasitaikiusioje kavinėje, leidomės į užmiestį, mat nakvynę buvome susiplanavę kempinge ant Minsko (Zaslavsko) marių: patvenkę Nerį, Gudijoje vadinamą Vilija, gudai suformavo marias, kurias supo įvairios sanatorijos, poilsio namai, kempingai, paplūdimiai. Pariedėję nepilnus dvidešimt kilometrų, atradome kempingą – galybę itin kuklių medinukų, kurių fone garsieji Šventojos nameliai atrodytų solidžiai. Susiraukus apkūni tetulė ėmėsi rašyti aibę patalynės nuomos sutarčių, tad kiekvienas gavome po skystą ir ne itin gaivaus kvapo antklodėlę. Namukuose buvo drėgna ir šalta, tad miegojome nenusirengę klostydamiesi tomis permatomomis antklodėlėmis. Trumpai tariant – išvargom naktį, nes namukai buvo tinkami nebent nusnūsti porą valandų karštą dieną, jei pabodo tvankuma paplūdimyje. Beje, marių vanduo nepaliko švaraus įspūdį, nes prie kranto formavosi storoka putų juosta nuo, matyt, į marias pilamų cheminių atliekų ar pan. (pamenate tepalais atsiduodantį Neries/Vilijos vandenį, kurį šauniesiems turistams teko ilgokai virinti, iki sumenko nemalonus dvokas?).
Šiek tiek gaila, kad nepavyko aplankyti populiariąją Minsko kavinę „Septyni penktadieniai”.
Saulėtą kitos dienos rytą ne itin šviežiai atrodanti, prastai išsimiegojusi lietuvių kompanija leidosi atgalios į Lietuvą, pakeliui užsukdama į nediduką Gudijos miestuką. Priešais kompartijos komitetą įrengtoje erdvokoje aikštėje puikavosi gal pusantro metro dydžio Lenino ir Markso stovylos. Pasijuokėm, kad galbūt miestuko administracijai nepakako pinigų didesnėms boševikinių stabų skulptūroms, tad pasistatė liliputinius. Iki valios prisižiūrėję sovietinės propagandos kiekviename žingsnyje, pasidžiaugę nusipirktais gudiškais batais, smagiai riedėjome LAZ’u namolio, susivokę, kodėl sovietmečiu Baltijos šalys buvo vadinamos „naša zagranica” („mūsų užsienis”, rus.) – sugebėjome atsispirti sovietiniam tvaikui, o gudai – ne.
