Mokėjęs dešimtį kalbų, tame tarpe ir ispanų, popiežius ilgai neieškojo žodžio kišenėje, ir tvirtu balsu rėžė: „Silencio, silencio!” Minia toliau skandavo promarksistinius lozungus, tad pontifikas darsyk įsakmiai rėžė: „Silencio!” Puikiai pamenu šį vaizdelį popiežiaus apsilankymo Nikaragvoje (1983-ais?) metu, kai milžiniškai miniai, pripumpuotai promarksistinės ideologijos, idėjinis antikomunistas Karolis Voityla negailėjo karčių žodžių. Nedvejojo jis ir nebijojo nepritariančių minios skandavimų, nes savųjų įsitikinimų niekuomet neslėpė ir kailio neišvertinėjo. Na, apie Nikaragvą težinau tiek, kad sovietmečio mokykloje nešėme pagalbą tolimos šalies vaikams: vienas pieštukų dėžutę, kitas akvarelės rinkinį, trečias tiesiog trintuką kartoninėn dėžėn įmesdavo kas. Tokia buvo mūsų „internacionalinė pagalba” valstybei Pietų Amerikoje, bet šįsyk – ne apie ją. Mūsų laukia kelionė Krokuvon, kurioje nesunkiai rasime Vavelio kalvos papėdėje vingiuojančią senamiesčio gatvelę ir kardinolo Vojtylos namus joje: antai, kiemelį, kuriame kadaise vaikštinėdavo būsimasis pontifikas, mes jau susiradome.
Trūksta, labai trūksta šiandienos pasaulyje tvirto stuburo lyderių: Vatikane – Jono Pauliaus, JAV – Ronaldo Reigano, JK – Margaret Tetčer, Prancūzijoje – Fransua Miterano, Vokietijoje – Helmuto Kolio… Politkorektiški prisitaikėliai, oligarchinių klanų atitempti į aukščiausius valstybės postus, neišspaudžia net drąsesnio žodžio apie siautėjantį „deržavos” vadeivą, kurio visi veiksmai leidžia jį pavadinti užkietėjusiu recidyvistu. Mintyse įsivaizduoju, kokiais epitetais būtų „padabinęs” neūžaugą diktatorių Jonas Paulius: oi, nepasirodytų jam mažai, o ir poveikis milijardui pasaulio katalikų būtų smarkesnis, nei visi eurobiurokratų „gilūs susirūpinimai” kartu sudėjus. Šiandieną nusenusiam pontifikui rusiškų dujų Vatikanui kaina, berods, svarbesnė, nei Ukrainos žmonių laisvė ir saugumas, tad jau nesyk yra prišnekėjęs keistenybių, kurias skubiai puola aiškinti bei teisinti etatiniai bažnytinių hierarchų užtarėjai Lietuvoje, už uolų pataikavimą ir aklą keliaklupsčiavimą apdalinti pinigingais postais.idėjinis
Kardinolo Voitylos kelias į aukščiausią katalikų dvasininkijos postą nebuvo lengvas ar paprastas, o ir pats gyvenimas negailėjo jam išbandymų. Iš Lietuvos kilusi būsimo kardinolo mama iškeliavo Anapilin, Karoliukui būnant vos devynerių, dar po trejeto metų pasimirė jo brolis, tėvą palaidojo karo metais, būdamas 21-ių. Naciams 1939-ais uždarius universitetą, kuriame Voityla mokėsi, jaunuolis slapstėsi nuo deportacijos, dirbdamas sunkius ir sveikatai nepalankius darbus akmens skaldykloje, chemijos gamykloje. Nuo mažumės Voityla buvo meniškos sielos, ketino tapti artistu ir noriai skaitė eiles, draugavo ir su sportu – šauniai žaidė futbolą. Karo metais įstojo į pogrindinę seminariją Krokuvoje, tačiau neužmiršo ir aktorinės veiklos. Pokariu buvo įšventintas į kunigus, ir dukart tęsė teologines studijas Romoje, iki 6-o dešimtmečio vidury grįžo Lenkijon.
Beje, nėra jokių duomenų, kad kuriais nors tarnystės Viešpačiui – ne vien Romos katalikų bažnyčiai – metais būsimasis kardinolas, o vėliau – popiežius, būtų vaikęsis turtų, gviešęsis svetimų pinigų, troškęs turėti brangius automobilius, kaulinęs iš pamaldžių parapijiečių antikvarines vertybes ar mezgęs romantiškas pažintis su jo namų „šeimininkėmis”. Padorumo ir santūrumo kupinas, Karolis Voityla nekirsdavo per rankas maldininkėms, norėjusioms ilgiau paspausti jam ranką, o jo būstas iki šiol žavi kuklumu, racionalumu, paprastumu. Visu tuo dvasininkas ir skyrėsi nuo Kristaus pamokymus primiršusių šiandienių bažnyčios tarnų, susipainiojusių aklame turtų ir privilegijų vaikymesi, nebepajėgiančių įkvėpti nuoširdžiam tikėjimui. Bala nematė tų pasiklydusių žmogiškose aistrose bažnyčios tarnautojų, kai jau galime lipti laiptais į kardinolo Voitylos būstą.
Pasisvečiuoti kardinolo namų erdvėse kviečiu AIDŲ prenumeratorius, o kitus raginu nedvejoti, ir tapti AIDŲ bendruomenės nariais.
Kardinolo Voitylos būstas maloniai nuteikia racionalia tvarka, tikram šventikui būdingu santūrumu, nuosaikumu. Krokuvos arkivyskupijos muziejuje saugoma didžiausia kolekcija, kurioje yra daugiau nei 400 eksponatų, susijusių su Karoliu Voityła. Šie objektai kilę iš įvairių Voitylos gyvenimo laikotarpių, pradedant nuo jo kunigystės pradžios iki vyskupo tarnybos Krokuvos arkivyskupijoje: pradžioje vyskupu-augziliaru (1958–1964), vėliau vyskupu-metropolitu. Ypatingą reikšmę Karolio Voitylos kolekcija įgauna vietoje, kurioje jis gyveno beveik 16-a metų: iš pradžių kukliame Kanonicza gatvės 19-o namo kunigo kambaryje (1951-1958), vėliau – gretimame daugiabutyje, Kanonicza gatvės 21-ame name, būdamas vyskupo padėjėju bei arkivyskupu (1958-1958).
Muziejuje yra asmeninių Karolio Voitylos daiktų, jo drabužiai ir kasdieniai reikmenys. Daugelis susiję su turizmo ministerija, neformaliai subūrusia jo draugus ir žmones, kuriems jis buvo autoritetas ir dvasinis vadovas. Dažnas eksponatas turi ne tik materialinę, bet ir prasminę vertę, antai, paprastas medinis stalas, klauptas ir fotelis, ant kurių Arkivyskupų rūmų koplyčioje (Franciszkanska gatvės 3-ame name), arkivyskupas Karolis Voityła rašė pamokslus, kalbas ir parengė svarbiausius dokumentus. Kolekcijoje taip pat yra jo baidarė, medinės slidės, turistiniai drabužiai ir reikmenys, naudojami kalnų ekspedicijose bei baidarių žygiuose.
Tėvo kambarys, esantis muziejaus ekspozicijos viduryje, buvo įrengtas taip, kad lankytojus sugrąžintų į laikus, kai čia gyveno unikalus nuomininkas. Daugelis eksponatų yra originalūs daiktai, priklausę anuomet dar kunigui Voitylai, pavyzdžiui, rašomasis stalas marmuriniu stalviršiu arba plokštelių grotuvas.
„Voitylinėje“ kolekcijoje taip pat yra daug dokumentų, pvz. nominacijos bulės, laiškai ir laiškai dvasininkams ir arkivyskupijoms. Šalia profesoriaus chalato – daktaro diplomas, knygos „Meilė ir atsakomybė“ rankraštis, rašomoji mašinėlė ir raštinės reikmenys. Tarp minėtų eksponatų muziejus surinko dovanų, kurias Karolis Voityła, būdamas Krokuvos arkivyskupijos ganytojas, gavo iš tikinčiųjų ceremonijų, apsilankymų ar apsilankymų Krokuvos arkivyskupų rūmuose metu.
Muziejaus ekspozicija įrengta pakankamai autentiškai, rūpestingai prižiūrima, nes Lenkijoje labai didžiuojamasi Karolio Voitylos pasiekimais.
Tarp su Karoliu Voityła susijusių objektų ypatingą vietą užima liturginiai drabužiai ir aksesuarai. Tai yra kunigų ir vyskupų sutanos, arkivyskupų sutanos ir kardinolo „cappa magna”, vyskupų kryžiai ir žiedai, biretės ir kepurės, krūtinės kryžiai ir brevijorius lotynų kalba.
1997 m. 6-osios piligriminės kelionės į Lenkiją metu popiežius Jonas Paulius II viename iš savo buvusio vyskupo buto kambarių valgė pusryčius, kurių metu su šypsena prisiminė savo dienas, praleistas Kanonicza gatvėje. Muziejuje yra indai, kurie buvo naudojami valgio metu.
Prieš daugiau nei šimtmetį gimusiam mažajam Karoliukui buvo lemta tapti viena kertinių asmenybių, griovusių melagingą sovietinę santvarką.
Apsilankyti Karolio Voitylos, vėliau tapusio kardinolu, o po to – popiežiumi, muziejuje Krokuvoje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
