Poros valandų kelias iš Krokuvos į kurortinę Zakopanę neprailgo: išpuoselėti lenkų darželiai, palei kelią pūpsantys dailūs namai, o svarbiausia – ant aukštų atramų virš miestelių tiesiama magistralė sužavėjo ilgam. Lenkų kelininkai triūsia išsijuosę visoje šalyje, tad sulyginimas Lietuva-Lenkija jau senokai pasikeitęs lenkų naudai, ir, berods, pasivyti jų neišeis. Jei prieš porą dešimtmečių galėjom pasigirti sovietmečiu nutiestomis magistralėmis, o Lenkijos kelininkai tik bandė įsibėgėti, tai šiandieną mūsiškiai keliai nudrengti, tiltai ir viadukai suvargę, o besaikio godumo liudininkės – kelininkų pilaitės vešliose pamiškėse bei paežerėse – ir yra liudininkės nuosmukio priežasčių. Metam į šoną lietuviškų vieškelių slogutį, ir grįžtam į Tatrų kalnyno papėdėje nusidriekusią Zakopanę, nes mūsiškis autobusas – važiuoja bemaž valanda trumpiau, nei traukinys – jau atvyko į kuklią Lenkijos kurorto stotį. Tiesa, stotis labiau primena ilgoką autobusų aikštelę, kurioje tėra vienas nedidukas – kioskelio dydžio – pastatas personalui glaustis ir garsiakalbiui pakabinti, kad aidėtų pranešimai apie reisus. Užsukę į šalia stoties įsikūrusį prekybcentrį apsirūpinti mineralinio vandens buteliuku, minam link Krupowki gatvės – palangiškės „basankės” analogo Zakopanėje.
Atvykę vos vienai dienai, nespėsim išvysti visas kurorto įdomybes, nes jų čia gausu, bet pakilti į kalnus turim. Viešnagę Zakopanėje pradėsim Stodola užeigoje, kurioje mikliai sukasi jauni pavadėjai, skambant neįkyriai ir smagiai lenkiškai muzikai. Lenkija didžiulė, tad nors svečių Zakopanėje gausu iš viso svieto, daugumą visgi sudaro lenkai (smagu buvo kurorte girdėti tik lenkišką liaudies muziką). Kainos kavinėse ir restoranuose gal šiek tiek didesnės, nei atokiau nuo senamiesčio esančiose Krokuvos užeigose, bet turim nepamiršti, kad esam viename garsesnių Europos kurortų. Atvykėlių miniai slenkant pro mūsų akis – įsikūrėme terasoje, tad galim stebėti gatvės personažus – laukiame užsisakytų kepsnių, apdairiai apsilankę švarutėliame sanmazge. Apie apšlapintas grindis čia negali būti nei kalbos, nes priežiūros institucijos padalintų solidžias baudas, o ir užeigos šeimininkams „ne fasonas” apsigėdinti neprižiūrimu WC. Tuo Lenkijos užeigos smarkokai skiriasi nuo lietuviškų užkandinių.
Sukirtę kepsnius ir palikę padavėjui net dešimt zlotų (nesistebėkit, tai vos pora eurų) arbatpiningių, pasiteiraujam, kur link turėtume pėdinti link kalnų. Tiesa, variantų nėra itin daug, nes Krupowki gatvė aiškiai kyla viršun, tad imame žingsniuoti drauge su gausia minia atvykėlių, kurių gretos nuolat auga. Kokių čia tik nėra veikėjų – rodos, iš viso pasaulio sulėkė pasiilgę Zakopanės grožybių ir Tatrų didybės. Paėjėti teks gan tolokai, bet visgi atsisakom minties riedėti miesto transportu, nes abipus pėstiesiems paskirtos Krupowki’os pūpso dailūs mediniai pastatai. Ne vien mes, bet ir dažnas poilsiautojas skuba įamžinti nuotraukoje šimtamečiu namus, šiek tiek primenančius Palangos medinę architektūrą. Raibsta akyse nuo restoranėlių, kavinių ir parduotuvių gausos, nes Krupowki – pagrindinė atrakcijų gatvė, daugel metų tarnaujanti turistų minioms: per metus Zakopanėje apsilanko pustrečio milijono turistų, tad ir paslaugų prireikia gausiai.
Sukirtę didžiulį karbonadą, pasijutome sotūs, o smagi lenkiška muzika nuteikė pozityviai, juk buvome vienam populiariausių Lenkijos kurortų.
Kainos Zakopanės užeigose nurodomos zlotais, tad reiktų dalinti iš penkių: sotų ir skanų patiekalą čia sukirsite už gerą dešimtį eurų.
Drąsiai rekomenduoju šią užeigą Zakopanėje: skanu, sotu, jauki aplinka.
Tatrų papėdėje ramiai, kaip ir prieš šimtmečius, ganosi avių bandos, nei kiek nesibaimindamos pro šalį traukiančių poilsiautojų minios.
Žavi kurorto valdžios ir pačių zakopaniečių požiūris į švaros bei tvarkos puoselėjimą, tad netenka vengti besimėtančių šiukšlių, ausį nerėžia tranki muzika ar įkaušusių piliečių vapalionės. Na, o kol kelelis pilkas veda mus Tatrų link, pasidomėkim kurorto praeitimi. Zakopanė – miestas Lenkijos pietuose, pietinėje Podhalės regiono dalyje, Tatrų kalnų papėdėje. Nuo 1975 iki 1998 metų ji buvo Nowy Sącz vaivadijos dalis; nuo 1999 m. yra Mažosios Lenkijos vaivadijos dalis. 2017 m. jame gyveno 27 266 gyventojai. Zakopanė yra Goralo kultūros centras ir dažnai vadinama „Lenkijos žiemos sostine“. Tai populiari alpinizmo, slidinėjimo ir turizmo vieta. Zakopanė yra netoli Lenkijos sienos su Slovakija, slėnyje tarp Tatrų ir Gubaluvkos kalno. Jis geležinkeliu ir keliais sujungtas su provincijos sostine Krokuva. Zakopanė yra 800–1000 metrų virš jūros lygio, jos centras yra Krupowki ir Kosciuszko gatvių sankirtoje.
Ankstyviausi dokumentai, kuriuose paminėta Zakopanė, datuojami XVII a., kuriuose aprašoma Zakopisko plynė. 1676 m. tai buvo 43 gyventojų kaimas. 1818 m. Zakopanė buvo mažas miestelis, kuris vis dar buvo kuriamas. Buvo tik 340 namų, kuriuose gyveno 445 šeimos. Tuo metu Zakopanėje gyveno 1805 gyventojai: 934 moterys ir 871 vyras. Pirmąją bažnyčią 1847 m. pastatė Józef Stolarczyk. Zakopanė tapo regiono kalnakasybos ir metalurgijos pramonės centru; XIX amžiuje tai buvo didžiausias metalurgijos centras Galisijos regione. Jis išsiplėtė XIX amžiuje, nes klimatas pritraukė daugiau gyventojų. Iki 1889 m. jis iš mažo kaimelio virto klimato kurortu. Geležinkelio paslaugos į Zakopanę atėjo 1899 m. spalio 1 d. XIX a. pabaigoje Zakopanė nutiesė kelią, einantį į Nowy Targ miestą, kuriame buvo geležinkeliai iš Chabówka. Dėl paprastesnio susisiekimo iki 1900-ųjų pabaigos Zakopanės gyventojų skaičius išaugo iki maždaug 3000 žmonių. XIX amžiuje Krupówki gatvė tebuvo siauras pramintas takas, skirtas žmonėms patekti iš centrinės miesto dalies į Kuźnice kaimą. Wielka Krokiew slidinėjimo šuolis buvo atidarytas 1925 m. Keltuvas į Kasprowy Wierch buvo baigtas 1936 m. Funikulierius sujungė Zakopanę ir Gubałówka viršūnę 1938 m. Dėl populiarių Zakopanės slidinėjimo kalnų miestas išpopuliarėjo, todėl iki 1930 m. turistų skaičius išaugo iki maždaug 60 000 žmonių.
Toliau dairytis žaviojoje Zakopanėje kviečiu galinčius skirti porą eurų AIDŲ prenumeratai.
