Po truputį vakarėjant, smarkiai banguojančia jūra atplaukiame į Gozo salos uostą, ir čia mūsų laukia rebusas: laukti autobuso į Viktoriją, esančią Gozo centre, ir jau iš ten riedėti į nakvynei pasirinktą Marsalforną, laukti gerą valandą tiesioginio 322-o autobuso į tą pakrantės miestuką, ar samdytis taksistą už porą dešimčių eurų. Pasirenkame pastarąjį variantą, nes ima darytis žvarboka, o ir maltiečiai sumastę, kaip apsaugoti gausius turistus nuo taksistų lupikavimo – informacinė lenta uoste aiškiai skelbia kelionių į įvairius Gozo salos miestelius kainas. Geru pavyzdžiu senokai turėtų vadovautis ir Lietuvos miestų turizmo kuratoriai, bet… Pusėtinais Gozo keliais dardame gerą pusvalandį, šiek tiek gailėdami žiauriai Maltoje „drožiamų” automobilių, nes miestų gatvės pakenčiamos, o užmiesčio keliams belieka palinkėti geresnių laikų. Pagaliau ištiesę kojas ir gerai išsimiegoję, galingam jūros vėjui švilpiant visose namo kertelėse, kitądien tipenam į Marsalforno įlanką pietų, ir čia mūsų laukia pirmas atradimas – itin gardi jūros gėrybių sala.
Mūsiškiai pietūs vėlyvi, tad ir žmonių nedaug, tačiau dieną Marsalforno įlankoje stalelius sustatę restoranai-restoranėliai susilaukia gausybės svečių.
Nors dar gardesnę sriubą ragavome šiek tiek vėliau Sliemoje, pakrantėje įsikūrusiame šeimos restoranėlyje, tačiau ir Marsaforne sriuba tikrai skani.
Patiekalų skanumo priežastį įminėm nesunkiai: matote plūdurus vandens paviršiuje? Tai krevečių gaudymo bučiai, kurių įlankoje devynios galybės.
Mes šiek tiek užbėgom už akių, pereidami prie gastronominių reikalų, tad pirmiau pasidomėkim, kodėl miestuko pavadinimas toks įdomus, koks visuomeninis gyvenimas jame vyksta, kodėl gana daug atvykėlių iš Afrikos, kokius patogumus siūlo turistams ir t.t. Marsalfornas daugelį metų buvo nedidelis žvejų kaimelis šiaurės vakarinėje Gozo pakrantėje, kuris tapo populiariausiu pajūrio kurortu su daugybe patogumų turistams ir yra didžiausia gyvenvietė Gozo saloje. Miestuko pavadinimas yra sudėtinis žodis; „Marsa“ arabiškai reiškia uostą, o „forn“ maltiečių kalba reiškia kepyklą. Tačiau vargu ar kepykla turi ką nors bendra – kaime gyventojų buvo per mažai, kad galėtų turėti savo kepyklėlę. Labiau tikėtina, kad pavadinimas, kaip ir kitų Maltos uostų, nurodo laivo tipą. Tokiu atveju Liburna (Ilirų indas) arba „lifurna“ arabų kalba yra labiausiai tikėtini pavadinimo kilmės variantai.
Pasak legendos, kai šv. Paulius po laivo katastrofos paliko Maltos salas, iš Marsalforno išplaukė į Siciliją. Ši legenda primenama herbe, kurį sudaro kardą apjuosusi angis, prisimenant legendą, kad šv. Pauliui įkando angis, ir jis liko nenukentėjęs. Šv. Pauliui skirta ir vietinė bažnyčia, o jo vardo šventė švenčiama kasmet vasario 10-ą. Įlankoje yra daugybė viešbučių, parduotuvių, restoranų, barų, kavinių ir nardymo centrų, esančių palei pajūrį. Šiaurės vakaruose yra mažiau žinomos Qbajjar ir Xwejni įlankos, daug tylesnės, bet ne mažiau vaizdingos. Čia esančios druskos kasyklos eksploatuojamos nuo 1740-ų, kasmet išgaunama gana daug tonų jūros druskos. Nuo il-Merzuq viršūnės atsiveria panoraminis viso Marsalforno vaizdas, o už kelių šimtų metrų yra ugnikalnį primenanti kalva, kurioje stovi 12-os metrų aukščio Kristaus statula.
Vakarop, orui atvėsus ir jūrai ėmus smarkiai banguoti, purslų skalbiama krantinė ištuštėja, staliukai ir skėčiai keliauja vidun slėptis nuo bangų.
Marsalforno istorija siekia romėnų laikus, iki pat XVI amžiaus uostas buvo reikšmingiausias Gozo saloje, jame buvo iškraunamos iš Sicilijos atsivežtos maisto atsargos, o keleiviai taip pat galėjo leistis kelionėn į kitus uostus. Uosto svarba buvo tokia, kad Šv. Jono ordino riteriai svarstė galimybę apleisti Citadelę Viktorijoje, ir pasistatyti naują miestą Marsalforne su vaizdu į uostą. Tačiau ši idėja goziečiams nepatiko, todėl planai taip ir nebuvo įgyvendinti. Plėtojant Mgarr’o uostą, į kurį šiandieną plaukia keltai iš Maltos didžiosios salos, Marsalfornas prarado svarbą ir išliko ramiu žvejų kaimu. Tačiau XX amžiuje Maltoje išaugo turizmas, kaimo ekonominis vaidmuo nutolo nuo žvejybos, o turizmas tapo dominuojančiu vietinių gyventojų pajamų ir užimtumo šaltiniu. Pastaraisiais dešimtmečiais kaimas smarkiai išsiplėtė dėl turizmo augimo, todėl reikėjo pastatyti keletą apgyvendinimo pastatų, barų ir restoranų. Turizmas labai sezoninis, tad vasarą miestuke šurmuliuoja veikla, o žiemą Marsalfornas atgauna tylią ir ramią atmosferą.
Sieninė tapyba Marsalforne džiugina akį.
Turizmo sezonas Maltoje prasideda balandžio mėnesį ir trunka gerą pusmetį, o kitu laiku salas skalbia lietūs, vėsūs ir galingi vėjai.
Smagu pasivaikščioti kiek tolėliau nuo įlankos esančiu, dailiai įrengtu skveru aukštoje krantinėje, apačioje ošiant didžiulėms jūros bandoms. lentelė primena, kad skveras įrengtas visai neseniai, jo atidaryme dalyvavo svarbūs Maltos pareigūnai. Kelis šimtus metrų besidriekiančio skvero pakrašty – meniški nameliai katėms, tokių rasite dažname Maltos miestelyje, o štai šunų daug nėra (berods, maltiečiams katės mielesnės, nes auginti jas ankštuose miesteliuose yra tiesiog lengviau). Visa, ką pasiskaitėte aukščiau, yra daugmaž oficiali, „reklaminė”, informacija, o pati Marsalforno kasdienybė yra šiek tiek kuklesnė. Smarkiai reklamuojamas paplūdimys yra itin kuklus, net mūsiškiais standartais vertinant, jame nei atsigulsi, nei persirengsi – Maltoje neteko matyti persirengimo kabinas, jų nėra net išgirtoje Žydrojoje lagūnoje. Apie pasiplaukymą kalba sunkiai eina, nes įlanka prikaišiota bučių krevetėms gaudyti, o ir paplūdimio smėliukas ne iš švariųjų. Galbūt padėtis keičiasi šiltajam sezonui įsibėgėjus, atšilus vandeniui, galbūt atsiranda ir gultai ar persirengimo būdelė, tačiau balandžio mėnesį joks veiksmas paplūdimy nevyksta, galima tik pasėdėti ant akmeninių suolų.
Marsalforno skvero pakrašty įkurdinti dailūs nameliai katėms, o antrame plane matote tolimąjį Marsalforno rajoną, apgyvendintą imigrantų.
Nedidukės parduotuvėlės Marsalforne skambiai vadinamos prekybcentriais (supermarketais), tačiau yra gana tolimos nuo mums įprastų standartų, o ir užsidaro gana anksti. Miestuko gatves vakare apgaubia prietema, apšvietimas čia fragmentiškas, o šaligatviai siauri ir ne pirmo lygumo, be tok, palijus kopti jais į kalvotą miestelį yra slidu. Kursuoja du autobusai: vienas veža turistus ir vietinius į uostą, dardėdamas vingiuotais ir nelygiais kelias, užsukdamas į kitus miestelius, o kitas autobusas darda į Gozo salos centre esančią Viktoriją. Vakarop abu autobusai pilnutėliai Marsalforne gyvenančių imigrantų-afrikiečių, gyvenančių atokiau nuo Marsalforno centrinės dalies esančiame rajone, artimesniame druskos kasykloms. Sutemus, miestukas ištuštėja, ir veikti jame nelieka ką, nebent vakaroti viename iš veikiančių kelių restoranėlių, arba vaikštinėti pustamsėmis gatvėmis, vengiant įkaušusių piliečių. Akivaizdus miestuko privalumas yra ramuma, kurią vargu ar atrastumėte triukšmingoje Maltos sostinėje Valetoje, siūlančioje gerokai brangesnę nakvynę. Kita vertus, akivaizdus vakarinio gyvenimo štilis nėra pats jaukiausias turistui variantas, kaip ir košiantis jūros vėjas.
Apsilankyti Gozo saloje, Maltoje, esančiame Marsalforno miestuke mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
