Ne, bičiuliai, mes neleisim laiką plačiai išgirtos (tikrovė, beje, gerokai kuklesnė) Žydrosios lagūnos paplūdimyje mažojoje Maltos saloje – Komine, o sėsim į katerį, ir plauksim pasigėrėti gamtos sukurtais stebuklais. Tad ir ši nuotrauka daugiau asociatyvi, skirta būsimam pasibuvimui Žydrojoje lagūnoje ir pasimaudymui labai šaltame jos vandenyje. Prieš leisdamiesi pasiplaukioti aplink Kominą, trumpai prisiminsim permainingą salos istoriją.
Kominas yra nedidelė Maltos salyno sala Viduržemio jūroje tarp Maltos ir Gozo salų, kurios plotas yra vos 3,5 kvadratinio kilometro. Kmynų sėklos vardu pavadintoje saloje nuolat gyvena tik du gyventojai ir ji yra savivaldybės, esančios Gozo pietryčiuose, dalis, iš kurios vienas kunigas ir vienas policininkas keliauja į darbą ir atgal. Sala yra paukščių rezervatas ir gamtos rezervatas (Natura 2000 saugoma teritorija). Anksčiau sala vadinta Efaestija, o romėnų laikais Komine gyveno ūkininkai, tačiau ilgą istorijos periodą ji buvo retai apgyvendinta, net buvo visiškai apleista. Salos pakrantę juosia vien kalkakmenio uolos ir gilūs urvai, kurie viduramžiais buvo populiarios piratų ir plėšikų slėptuvės. Komino urvai ir įlankos dažnai buvo naudojami sustojimui laivų, plaukiančių tarp Maltos ir Gozo salų. Nuo 1285 m. iki 1290 m. Kominas buvo ištremto žydų pranašo ir kabalisto Abraomo Abulafijos namai: būtent Komine Abulafija sukūrė savąją „Ženklo knyga“ ir paskutinį savo kūrinį „Grožio žodžiai“.
Maltos riteriai šią salą naudojo kaip medžioklei ir poilsiui, tad įnirtingai saugojo vietinius medžiojamus gyvūnus – šernus ir kiškius: nuteistiems brakonieriams buvo skiriama trejų metų vergovė virtuvėse. XVI ir XVII amžiuose Kominas buvo prasikaltusių riterių įkalinimo arba tremties vieta. Riteriai, nuteisti už smulkius nusikaltimus, retkarčiais buvo paskiriami būti atokaus ir antpuolių metu pavojingo Šv. Marijos bokšto įgulos nariais. Prancūzijai okupavus Maltą, Kominas buvo karantino vieta, o esami pastatai – izoliacine ligonine. Prieš priimant sprendimą dėl kaltinamojo, sala buvo laikina kalėjimo vieta. 1889 m. kovo 6 d. britų karo laivas „Sultan” užplaukė ant nežinomos uolos Komino sąsiauryje ir pramušė dugną. Laivą lėtai užliejo vanduo, ir 1889 m. kovo 14 d. per audrą „Sultan” nuslydo nuo uolos ir nuskendo. 1889 m. rugpjūtį italų firma iškėlę laivą už 50 tūkst. svarų honorarą. Rugpjūčio 27 d. „Sultan” buvo atvežtas į Maltą.
1920-aisiais salą britų kolonijinė vyriausybė išnuomojo Zammito Cutajaro šeimai, kuri įkūrė „Comino Farming Company”. Apie 162 ha (400 akrų) žemės buvo dirbama, auginami įvairūs augalai ir vaismedžių sodai bei sraigės, kurios buvo eksportuojamos į Italiją. 1940-ųjų pabaigoje saloje gyveno apie 80 žmonių, įskaitant nemažai migrantų iš Sicilijos. Saloje nebuvo elektros, o gyventojai daugiausia užsiėmė natūriniu ūkininkavimu, žvejyba ir paukščių medžiokle. 1960 m. žemės ūkio bendrovės nuomos sutartis buvo atšaukta, o Didžiosios Britanijos vyriausybė prieštaringai išnuomojo salą 150-ai metų britų nekilnojamojo turto magnatui Johnui Gaului vos už 100 svarų sterlingų per metus. Nuomos sąlygos įpareigojo Gaulo įmonę iki 1963 metų Komino mieste įkurti 200 kambarių viešbutį. Vėliau nuomos sutartis buvo persvarstyta, ir apsiribota mažesne teritoriją, apimančia dabartinį Komino viešbutį ir vasarnamius Santa Marijos įlankoje.
Šventosios Marijos bokštas yra labiausiai matomas statinys saloje. Jo istorija siekia 1416 m., kai maltiečiai paprašė savo karalių Alfonsą V Aragonietį pastatyti bokštą Komino mieste, kuris tarnautų kaip išankstinio įspėjimo sistema įsiveržimo atveju, ir atgrasytų plėšikaujančius turkus, piratus, kontrabandininkus ir korsarus. Kominą šie naudojo sustojimo vietai prieš plėšikiškus antpuolius kaimyninėse Maltos ir Gozo salose. Po dvejų metų karalius apmokestino importuojamą vyną, kad surinktų lėšų šiam projektui, tačiau pinigus pasiliko sau, ir sala liko neapginta dar du šimtus metų. Galiausiai 1618 m. Maltos riteriai, vadovaujami magistro Vignacourto, pastatė Šv. Marijos bokštą, esantį maždaug pietinės salos pakrantės centre. Bokštas sudarė gynybinių bokštų grandinės dalį kartu su Vignacourto, Lascario ir De Redino bokštais, esančiais Maltos salų pakrantėse, ir labai pagerino susisiekimą tarp Maltos ir Gozo. Bokštas yra didelis kvadratinis pastatas su keturiais kampiniais bokšteliais, esantis apie 80 m aukštyje virš jūros lygio.
Prancūzų blokados metu (1798–1800) Šv. Marijos bokštas buvo įtariamų šnipų kalėjimas. 1829 m. britų kariuomenė apleido vietą. Keletą dešimtmečių ji buvo laikoma vietos civilinės valdžios nuosavybe, ir galėjo būti naudojama kaip izoliacinė ligoninė ar net kaip galvijų žiemojimo aptvaras. Bokštas vėl aktyviai tarnavo tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinių karų metais. Nuo 1982 m. bokštas yra Maltos ginkluotųjų pajėgų nuosavybė. Dabar jis naudojamas kaip apžvalgos aikštelė ir sustojimo vieta, apsauganti nuo kontrabandos ir nelegalios migruojančių paukščių medžioklės jūroje. Nuo 2002 m. iki 2004 m. bokštas buvo kruopščiai restauruotas. Šiandien jis tebėra žymiausias statinys Komino mieste.
Šventosios Marijos baterija, pastatyta 1716 m., tuo pačiu metu kaip ir įvairios kitos žemyninės Maltos ir Gozo pakrančių baterijos, yra priešais Pietų Komino kanalą. Tai pusiau apskritas statinys su daugybe angų, nukreiptų į jūrą. Baterijoje vis dar yra dvi 24-is svarus sveriančios geležinės patrankos, o jos būklė yra pakankamai gera dėl atokios vietos. Iš pradžių jos ginkluotę sudarė keturios 6-is svarų sveriančios geležinės patrankos. 1996 m. baterija restauruota. 1716 m. šiaurinėje Komino pakrantėje taip pat buvo pastatytas Šventosios Marijos Redutas – papildoma gynybinė struktūra – tačiau vėliau ji nugriauta. Riteriai taip pat pasistatė kareivines Komino mieste. XX amžiaus pradžioje kareivinės periodiškai buvo naudojamos kaip izoliacinė ligoninė.
Marijos ėmimo į dangų šventei skirta koplyčia šalia Marijos įlankos egzistavo mažiausiai nuo 1296 m. Iš tikrųjų būtent ši koplyčia ir suteikė įlankai pavadinimą. Virš Santa Marijos įlankos yra Romos katalikų koplyčia, skirta Šventajai šeimai, grįžusiai iš Egipto. Pastatyta 1618 m., padidinta 1667 m. ir dar kartą 1716 m., koplyčia iš pradžių buvo skirta Apreiškimui. Ji buvo pašventinta dar tuomet, kai Komino mieste nebuvo gyventojų. Ankstyviausi koplyčios įrašai datuojami 12 amžiuje, ir gali būti matomi to laikotarpio navigaciniame žemėlapyje, esančiame Nacionaliniame jūrų muziejuje ir Karališkojoje observatorijoje Grinviče, Londone. Dar ir XX amžiuje, kai jūra buvo pernelyg banguota, kad Gozito kunigas galėtų vykti į Kominą laikyti šventąsias Mišias, vietinė bendruomenė rinkdavosi ant uolų salos dalyje, vadinamoje Tal-Hmara, ir per kanalą žvelgdavo Dievo Motinos koplyčios Goze, kurioje buvo laikomos mišios. Komino gyventojai sekė mišių eigą, naudodami sudėtingus mostų vėliava kodus.
Apžiūrėti Komino salos Maltoje urvus, grotus ir lagūnas mums padėjo AIDŲ videoteka, o dabar laikas sugrįžti į Mgarr’o uostą Gozo saloje.
