Ramų vasaros vakarą vaikštinėdami Krokuvos senamiestyje, nejučiom užsukom į trumputę Reformatų (Reformacka) gatvelę, kurioje pro atvirą senovinio pastato langą sklido giesmė. Kilstelėjom galvas, ir šalia atviro lango išvydom nediduką, tačiau aiškiai senovinį varpą, o kitoje gatvelės pusėje pro masyvią tvorą matėsi vešlių medžių šešėlyje skendintis kiemelis su daugeliu vienodų vartų. Užrašai „Stacya” virš jų suponavo, kad esame prie Kryžiaus kelio stočių, tačiau kodėl jos uždengtos masyviomis durimis, kokios konfesijos šis kiemelis, kas jame meldžiasi prie centre įrengto kryžiaus, ir kada gi visa tai atsirado? Atsigręžę nuo senovinės tvoros link giesme aidinčio pastato, išvydome atokiau nuo gatvelės stovinčios bažnyčios bokštą, o užrašas „klasztor”vertė nedvejoti, kad esame vienuolyno pašonėje. Užvertos bažnyčios durys tik paskatino pasidomėti, kaip susiformavo šis senosios Krokuvos lopinėlis, kokia yra bažnyčios, vienuolyno ir Kryžiaus kelio stočių kiemelio istorija. Bandysiu perpasakoti jums tai, ką pavyko sužinoti.
Pirmosios reformatų bažnyčios atsirado Europoje XVI amžiuje, plėtojosi kartu su protestantizmu. Netruko paplisti Prancūzijoje, Vengrijoje, Abiejų Tautų Respublikoje, Olandijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje, JAV. 1875 metais įkurta Pasaulinė reformatų bažnyčių sąjunga, kuri 1970 metais vienijo septynias dešimtis šalių, daugiau nei šimtą dešimt reformatų ir presbiterionų bažnyčių. Lietuvoje irgi yra keliolika reformatų bažnyčių ir parapijų. Na, o į Lenkiją reformatai atvyko 1622 metais, ir 1625-ais įsikūrė Krokuvoje, Garbario priemiestyje. Bažnyčia buvo baigta 1640 m. Zuzanos Amendownos dosnumo dėka, ji savajam (1644 metų) testamente taip pat paliko šv. Mergelės Marijos paveikslą, iki šių dienų saugomą stebuklais garsėjančiame bažnyčios šoniniame altoriuje. Ši – pirmoji – reformatų bažnyčia sudegė per švedų antplūdį. 1658-ais vienuoliai apsigyveno šiandieninėje Reformackos gatvėje, dvaro rūmuose, kuriuos jiems suteikė Krokuvos kaštelionas Stanislovas Varšyckis. 1666-ais vyskupas Mikolajus Oborskis pašventino dabartinės šventovės kertinį akmenį. Pagrindinis bažnyčios ir vienuolyno mecenatas buvo Pranciškus Šembekas, Bieco seniūnas ir Kamienieco kaštelionas. Naująją barokinę šventyklą 1672 m. pašventino vyskupas Mikolajus Oborskis.
Fasado viršuje – trys negilios pusapvalės nišos su barokiniais šventųjų bareljefais: karalaičio Kazimiero, Antonijaus ir Piotro Alkantaros. Bažnyčios viduje yra 1745–1748 metų vėlyvojo baroko altoriai. Pagal reformatų ordino tvarką pagrindiniame altoriuje visada vaizduojamas nukryžiuotasis. Šventojo bažnyčios globėjo Kazimiero atvaizdas yra šoniniame altoriuje, paveikslas greičiausiai buvo sukurtas 1660–1670 metais ir yra laikomas Gdansko tapytojo Danielio Schultzo kūriniu. Vėlesniais metais prie šoninių altorių paveikslų dirbo šie žmonės: Michalas Stachovičius, tapęs Šv. Kotryną Aleksandrietę 1800-ais, ir Vojciechas Eljašas-Radzikovskis, 1842-ais nutapęs Šventojo Antano viziją ir šventojo atvaizdą „Petras iš Alkantaros”. Freskos bažnyčios skliaute yra Aleksandro Mročkowskio darbai 1904-ais. 1901-ais dešinėje navos pusėje buvo pastatyta koplyčia. Altoriuje pastatytas seniausias šventovėje Gailestingojo Viešpaties Jėzaus paveikslas, išsaugotas iš pirmosios, švedų sunaikintos, bažnyčios.
Ant vienuolyno sienos išlikęs varpas mirštantiems (šie varpai skambėjo mirus artimam žmogui), pakabintas ant stogu dengtos medinės konstrukcijos. Žemiau yra juodo marmuro lenta, susijusi su varpo įrengimu 1750-ais. Bažnyčios rūsyje yra kriptos, kuriose nuo 1672 m. laidojami mirusieji. Kriptose palaidota tūkstantis žmonių – vienuolių ir pasauliečių. Rūsyje yra apie 60 karstų. Keli karstai uždengti stikliniais dangčiais, įrengtais aštuntajame dešimtmetyje.
1735 metais ordinui duotas sklypas priešingoje Reformackos gatvės pusėje buvo naudojamas kaip kapinės. Siena, skirianti šią teritoriją nuo gatvės, pastatyta 1863 m. Šiandien čia išlikusios Kryžiaus kelio stotys – koplyčios su giliomis nišomis paveikslams. Paveikslus apie Kristaus kančią 1814–1816 m. nutapė Michałas Stachowiczius. Tarp stočių pastatytos juodo marmuro epitafinės lentelės. Tarp jų yra Małgorzatos Kobylickos-Stachovič lentelė, minėto dailininko Michalo Stachovičiaus žmonos, mirusios 1822-ais. Vargu, ar yra prašalaičiui galimybė apsilankyti šiame kiemelyje, dirstelėti į koplyčių vidų – teks mums keliauti į vilniškes Kalvarijas, ir grožėtis nuostabiu sakraliosios architektūros ir gamtos deriniu, bet tai bus šiek tiek vėliau.
Karalaičio Kazimiero bažnyčia įsikūrusi Krokuvos senamiestyje, Reformacka gatvelės 2–4 pastatuose.
Juodo marmuro lenta liudija varpo įrengimo metus – 1750-uosius.
Trumputė Reformacka gatvelė Krokuvoje mena daugybę istorinių įvykių ir religinių peripetijų.
Apsilankyti reformatų valdose Krokuvoje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
