„Milanas – mados sostinė”, – neabejoju, kad jums teko girdėti tokį posakį, juolab italų dizaineriai tvirtai žengia pasaulinių stiliaus tendencijų priešakyje. Išlipę „Domo” – taip italai vadina garsiąją Milano katedrą – metro stotelėje, netrukome atsidurti katedros aikštės pakraštyje: metro Milane įrengtas nedideliame gylyje, o iš minėtos stotelės yra net keli išėjimai į katedros aikštės prieigas. Aplink aikštę susispietę net keli įdomūs muziejai, tačiau įspūdingiausiu katedros kaimynu neabejotinai yra didžiulis ir itališku prabangos stiliumi išpuoštas prekybos pasažas, oficialiai vadinamas Viktoro Emanuelio II galerija, jungiančia katedros aikštę su La Skalos aikšte, esančia prieš visame pasaulyje žinomą, tačiau architektūriškai neišvaizdų teatrą. Žmonių savaitgalį tiršta visame Milano centre, tačiau pasaže-galerijoje jų tiesiog minia: didžiulė, šurmuliuojanti, kalbanti įvairiausiomis kalbomis, suvažiavusi iš tolimiausių šalių, atkakliai fotografuojanti ir filmuojanti išdabintą statinio interjerą, plaukiojanti pirmyn-atgal, retsykiais sustodama pasistiprinti ir beždžioniaujančių lietuvaičių išreklamuotose kavinėse, ar tiesiog vėpsanti į pasažo takus dengiančius kupolus. Na, o mes, kad nebūtume vien bespoksantys žioplinėtojai, dairysimės į statinį kompleksiškai – prisimindami jo istoriją ir praeities peripetijas.
Iš katedros aikštės pusės į galeriją kviečia įspūdingas – triumfo arkos formos – fasadinis įėjimas, kurį mums šiek tiek užstoja ekskursantų grupelė.
Viktoro Emanuelio II galerija yra seniausias tebeveikiantis prekybos pasažas Italijoje ir vienas pagrindinių Milano turistinės traukos centrų. Galerija įsikūrusi keturių aukštų, dviejų flangų pasaže miesto centre, ir pavadinta pirmojo Italijos karalystės karaliaus vardu. Statinį suprojektavo 1861-ais, o 1865–1877 metais pastatė architektas Džiuzepė Mengonis. Pastatas susideda iš dviejų stiklinių skliautų arkadų, susikertančių aštuonkampyje, dengiančių taką, jungiantį katedros ir La Skalos aikštes. Taką dengia arkinis stiklo ir ketaus karkaso stogas, populiarus XIX amžiaus arkadų kupolas: analogiški yra Burlingtono pasaže Londone, Sant-Huberto galerijoje Briuselyje, Umberto I galerijoje Neapolyje ir Budapešto galerijoje. Centrinėje aštuonkampėje erdvėje yra stiklinis kupolas. Milano galerija buvo gerokai didesnė nei jos minėtieji pirmtakai, ir tapo svarbiu žingsniu plėtojant modernių – įstiklintų ir uždarų – prekybos centrų koncepciją. Ji įkvėpė terminą „galerija” naudoti daugeliui kitų prekybos pasažų ir prekybos centrų. Ant centrinio aštuonkampio grindinio yra keturios mozaikos, kuriose pavaizduotas trijų Italijos karalystės sostinių (Turino, Florencijos ir Romos) ir Milano herbai. Milaniečiai sako, kad jei žmogus tris kartus apsisuka su kulnu ant Turino herbo jaučio sėklidės, tai atneša sėkmę. Tokia praktika daro žalą mozaikai: jaučio lytinių organų vietoje susidaro įdubimas.
Galerijos grindinys dengtas išradingų piešinių mozaikomis.
Istorinis stogas buvo smarkiai apgadintas per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus. Prieš tai buvo atlikta daug stogo priežiūros darbų. Apie rimtas stogo problemas pranešta aštuntajame dešimtmetyje, kai kurios jų buvo išspręstos devintajame dešimtmetyje. Stogas, kurį matome šiandien, patyrė įvairių istorinių modifikacijų ir yra sudėtingų išsaugojimo uždavinių sprendimo rezultatas. 2015 metais, ruošiantis parodai „Expo Milano 2015“, fasadai, statulos ir mozaikos buvo kruopščiai nuvalyti bei taisyti, naudojant milžinišką judančio krano pastolių sistemą. Galerija dažnai vadinama Milano svetaine dėl daugybės parduotuvių ir svarbos turistiniam miesto įvaizdžiui, bei įprasta susitikimų ir vaišinimosi vieta. Pasaže daugiausia yra prabangių parduotuvių, prekiaujančių aukštosios mados rūbais, papuošalais, knygomis ir paveikslais, taip pat restoranai, kavinės, barai ir prabangus viešbutis „Town House Galleria“. Galerija garsėja ir tuo, kad čia įsikūrusios kai kurios seniausios Milano parduotuvės ir restoranai, pavyzdžiui, „Biffi Caffè“ (1867 metais įkūrė anuomečio monarcho konditerijos šefas Paolas Bifis), restoranas „Savini“, Borsalino skrybėlių parduotuvė (1883 m.) ir kt. Apsilankę galerijoje, nenustebkite italų įpročiu prie prabangių parduotuvių durų pastatyti uniformuotą darbuotoją, kuris pirmas labinasi su atėjusiu ir net duris atidaro. Įsitikinome, kad garsiųjų mados namų parduotuvėse pirkėjų kartais mažiau, nei paslaugių pardavėjų, nes kainos čia didokos.
Kviečiu pasidairyti galerijoje, o galinčius skirti porą eurų prenumeratai, t.y. savišvietai ir pažinimo malonumui, vadinuosi į vaizdo siužetų sritį.
