Senokai nesimačiau su savuoju bičiuliu Andrea, kasmet atvykdavusiu iš Italijos tvarkyti verslo reikalus Baltijos šalyse. Kartu vakarieniavome Talino senamiestyje, šalia įspūdingo senovinio šulinio, o Vilniuje jis apsistodavo vis skirtinguose viešbučiuose, iki atrado Bernardinų skersgatvyje įsikūrusį „Šekspyro” viešbutį. Minkšti, masyvūs ir prabangūs baldai, gausi interjero puošyba itališku prabangos stiliumi pakerėjo manąjį bičiulį, ir nuo to laiko jis visuomet įsikurdavo tik „Šekspyre”. Skandinaviškas paprastumas ir praktiškumas, tokie mieli man, ne Andrea skoniui, juk italai-baldininkai ilgą laiką diktavo baldų madas pasaulyje, iki XX amžiuje požiūris į baldus ėmė keistis, pirmenybę ėmus teikti funkcionalumui ir modernizmui. Lankydamasis Andrea gimtojoje šalyje (nors jo tėvas, berods, palestinietis), nekantravau susirasti baldų istorijai skirtą muziejų, o čia tokia proga pasitaikė: lankytojams atviruose Sforcos rūmuose, į kuriuos iš Milano katedros aikštės nuėjome vos per keliolika minučių, veikia Baldų ir medinių skulptūrų ekspozicija! Rūmuose dar vaikščiosim ir vaikščiosim, lankysim juose įsikūrusius muziejus, o dabar veriam baldų ekspozicijos duris…
Baldų ir medžio skulptūrų muziejus Sforcos rūmuose yra neatsiejama Dekoratyvinio meno muziejaus dalis. Šis muziejus, orientuotas į meno kūrinius iš medžio, todėl turintis specifinių konservavimo poreikių, yra įvairių dovanų, palikimų ir 1908 m. nupirktos Moros kolekcijos rezultatas. Mora buvo baldininkų šeima iš Bergamo, kuri kurį laiką turėjo ir valdė garsiąją parduotuvę Solferino gatvėje, Milane. XX amžiuje kolekcijos branduolys išsiplėtė dėl Durini, Andreani, Boschi šeimų palikimų bei baldų iš Savojos rezidencijų, įskaitant Reale rūmus ir vilas Monzoje bei Milane. Parengus pagal chronologinius kriterijus ir į katalogą orientuotą viziją, 2004-ais muziejus buvo pertvarkytas, siekiant jį išplėsti ir įtraukti šiuolaikinio dizaino eksponatus, atsižvelgiant į nuolatinę Milano baldų gamybos evoliuciją. Baldų ir medžio skulptūrų muziejus yra pirmame Kunigaikščių kiemo aukšte (mūsų standartais – antrame, nes mūsuose pirmasis Italijoje yra „žemės”-„nulinis”), į jį galima patekti laiptais, esančiais šalia išėjimo iš Senovinio meno muziejaus (lankysimės netrukus). Mus sužavėjo net ne vienetiniai, turtingiausiųjų luomui skirti baldai, o išradingi ir originalūs XX amžiaus baldininkų kūriniai, kadaise buvę novatoriškumo blyksniu, o šiandieną aptinkami dažno namuose. Pasakojimas apie ekspoziciją būtų tuščias reikalas, neparodant pačių baldininkystės perliukų, tad kviečiu į juos pasidairyti.
Maršrutas chronologiškai išdėstytas nuo XIV amžiaus iki šių dienų, ypatingą dėmesį skiriant Italijos ir Lombardijos baldų istorijai. Itališkus XX amžiaus baldus ir itališką dizainą puikiai reprezentuoja baldai, pasirašyti Alberto Iselio, Karlo Bugačio ir Etorės Sotsaso, o XVIII amžiaus italų baldininkų mokyklą puikiai reprezentuoja kelios spintos, pasirašytos Džiuzepė Madžiolinis. Taip pat eksponuojami religiniai XVI–XVIII amžiaus baldai ir kilmingų Milano šeimų baldai. Vienas iš svarbiausių muziejuje eksponuojamų artefaktų yra Griseldos rūmai: medinis kambarys, rekonstruotas penkioliktojo amžiaus atskirtomis freskomis, siekiant sukurti tokio masto kopiją, kaip jis atrodė pradinėje vietoje Roccabianca pilyje netoli Parmos. Šiam šedevrui skirsime atskirą apybraižą – pernelyg įspūdingas, kad gretintume su kitais eksponatais.
Pabuvoti Baldų ir medinės skulptūros ekspozicijoje Sforcos rūmuose Milane mums talkino AIDŲ fotoarchyvas, o Medijų rėmimo fondas – ne.
