Matyt, manasis dėmesys Baldų parodai Sforcos rūmuose kuriam nors apsauginiui pasirodė įtartinas, tad ir ginkluotės erdvėse buvau lydimas atidaus sukrutusio muziejininko žvilgsnio, nors tai niekaip nesutrukdė pasidairyti įspūdingoje ekspozicijoje. Paganyti akis čia išties yra į ką: paslaptingas mažutis balkonėlis, į kurį veda įviji laiptukai (kažin, kas jame ir kokiomis progomis buvodavo?), aibė įvairių laikmečių ginkluotės, išraiškingi ir meniški jos komentarai, tik itališkai temoku vos kelis žodžius, tad suskaityti neišėjo… Tiek ši, tiek baldų ekspozicija, kaip ir patys Sforcos rūmai su daugeliu muziejų, yra lankytinos, tačiau nestebina interaktyvumu, kuriuo gėrėjomės privačiame da Vinčio muziejuje (užsuksime į jį jau netrukus). Privačios muziejininkystės kelias po truputėlį skinasi kelią ne tik Italijoje, bet ir Lietuvoje (pamenate mūsų lankytą Automuziejų?), neretai lenkdamas valstybinę. Na, o mes grįžtame į Milaną, į Sforcos rūmus, ir vaikštinėjame italų muziejininkų įrengtoje ginkluotės parodoje.
„Museo d’Arte Antica“ („Senovės meno muziejus”, it.) užbaigiamas ginkluote – turtinga europietiškų šarvų, ginklų – šaltųjų gynybinių, tokių kaip skydai ir šarvai arba puolamieji, kaip kardai ir lenktos geležtės – ir šaunamųjų ginklų (nuo arkebusų iki revolverių) kolekcija nuo XIV amžiaus pabaigos iki XIX amžiaus. „Civica Raccolta delle Armi“ („Pilietinių ginklų kolekcija”, it.) buvo įkurta 1900 m. ir iš karto buvo giliai susijusi su istoriniais Milano miesto įvykiais. Iš pradžių puolamųjų ginklų nebuvo, nes dvi kolekcijos, atkeliavusios į Castello Sforzesco (Sforcos rūmus) – ginklų kolekcija iš Brerų akademijos Patrio archeologijos muziejaus ir Uboldo kolekcija – 1848 m. buvo išplėštos Milano sukilėlių, apsiginklavusių per penkias dienas. Bėgant metams šiuos du pirmuosius branduolius papildė privačių kolekcijų dotacijos, iš kurių svarbiausios buvo grafo Bazero de Matejaus (1919 m.) su daugybe šaunamųjų ginklų ir šaltųjų ginklų grupe, ir nemaža Ambrodžinos Bergomi Subert dovana 1941-ais.
Ginkluotės ekspoziciją įdomiai iliustruoja meniškos anotacijos, deja, jos yra dažnam atvykėliui nesuprantama italų kalba.
Kolekcijos ypatumas yra tas, kad joje pristatomi ne tik kūriniai, priklausę aukštą visuomenę turintiems žmonėms ir nešioti tik oficialiomis progomis, bet visų pirma kūriniai, kuriuos dažniausiai naudojo to meto kariuomenė. Po Antrojo pasaulinio karo kolekcija buvo sukurta pagal architektų projektą Corte Ducale Sala Verde (Hercogo rūmų Žalioji salė, it.) , kurioje nuo Galeazzo Maria Sforza (1444–1476) laikų buvo įsikūrusi hercogo sargybinė, ir atidaryta visuomenei 1956 metais. Dabartinį išplanavimą 2000 m. suprojektavo architektas Alberikas Belgioiosas, ekspozicija atnaujinta 2021 metais.
Ginkluotės ekspozicija Sforcų rūmuose įrengta senove dvelkiančiose patalpose, išsaugojusiose nemažai žilos praeities reliktų.
Dairytis į ekspozicijos įdomybes kviečiu AIDŲ prenumeratorius, o kitus raginu nepagailėti poros eurų savišvietai ir pažinimo malonumui.
