Milanas didžiulis (su priemiesčiais turi keturis milijonus gyventojų), o nupėdinti nuo garsiosios Milano katedros iki kitos didmiesčio istorinės įžymybės – Sforcų rūmų – tereikia keliolikos minučių. Pinakoteką bei aibę muziejų priglaudę mūrai atviri lankytojams, nes per jų kiemus patenkama į centrinį miesto parką, tad savaitgalį Sforcų erdvėse šurmuliuoja didžiulė atvykėlių bei pačių milaniečių minia, atkakliai šturmuojanti penkioliktą amžių menančius skliautus. Nebuvo išimtimi ir lietuvaičių trijulė, spėjusi užsukti į kelis muziejus, bei pasidairyti įspūdingose rūmų erdvėse. Kviečiu ir jus kartu prisiminti Sforcų didybės istoriją, sužinoti permainingos rūmų istorijos peripetijas, o ir pasigrožėti didingais rūmais nuotraukų dėka. Dažnas pamename Bonos Sforcos pėdsaką Lietuvos istorijoje, tad sąryšis su mūsiške istorija dar labiau skatina žingeidumą Milano rūmų praeitimi.
Meilė ir neapykanta piliai
Šimtmečius milaniečiai laikė pilį tiek tironijos, tiek svetimo viešpatavimo simboliu, todėl įvairiomis progomis bandė užpulti ir nugriauti ilgai keiktą tvirtovę. Tik suvienijus Italiją ir pavertus ją kultūros centru pilis tikrai tapo miela Milano širdims ir tapo miesto simboliu. 1360–1370 m., tapęs vakarų Milano valdovu, Galeazas Viskontis pastatė fortą, apsuptą viduramžių sienos, Galeazo įpėdinis Džianas Galeazas 1392 m. įrengė kareivines. Dvi pastato dalys buvo padalintos viduramžių gynybinės struktūros, vadinamojo „mirusio griovio”, ir buvo sujungtos tik valdant Filipui Marijai, paskutiniam Viskončių dinastijos atstovui. Būtent šiuo laikotarpiu pilis, didžiausia iš Viskončių pastatytų, tapo oficialia šeimos rezidencija. Tuometė kvadratinio plano pilis buvo 180 metrų ilgio, sustiprinta keturiais kvadratinio skerspjūvio bokštais ir apribota gynybinės sienos. Nedirbami laukai šiaurės vakaruose buvo paversti dideliu sodu, vadinamu „zardinum“ arba „barcho“.
Paskutinis dinastijos narys čia gyveno vienišas, apsiribodamas savo dvaru savo didžiulėje būstinėje, kurioje ir mirė, nepalikdamas įpėdinių. Jo vienintelė dukra Bianca Maria, kurią 1426 m. įteisino imperatorius Žygimantas, buvo ištekėjusi už karo vado Frančesko Sforcos, kuriuo Filipas Marija Viskontis rėmėsi gindamas kunigaikštystę nuo venecijiečių. 1447 m., mirus Filipui Marijai, Milano gyventojai paskelbė Ambrosijos Respubliką ir apgadino Porta Giovia rezidenciją – kunigaikščių valdžios simbolį. Iš Viskončių tvirtovės šiandien išlikę pilki akmens luitai „mirusiame griovyje” ir išorinėse Ročeta šventyklos bei Kunigaikščio rūmų sienose.
Sforcų pilies iškilimas
Iš Romanijos kilęs Frančeskas Sforca buvo nepaprastai talentingas karybos strategas ir sumanus politikas. Anksčiau Filipo Marijos Viskončio pasamdytas ginti miestą, jis sėkmingai apgynė Milaną, ir buvo sutiktas gyventojų kaip išvaduotojas. 1450 m. kovo 25 d. Sforca ir jo žmona Bianka Marija Viskontė buvo paskelbti Milano valdovais. Atėjęs į valdžią, Frančeskas Sforca nedelsdamas ėmėsi Viskončių pilies sustiprinimo. Žinodamas milaniečių nemeilę statiniui, pilies plėtrą jis pateisino noru sustiprinti miestą, ginant jį nuo išorės priešų.
Remdamasis šiais sumetimais, 1452 m. Sforca paskyrė statybos inžinierių Florencijų Antonijų Averuliną dirbti kartu su karo inžinieriais Džovaniu da Milanu, Džakopa da Kortonu ir Marcoleonu da Nogolarolu. Averulinui buvo pavesta suprojektuoti fasadą miesto pusėn ir aukštą centrinį bokštą, iškilusį virš pilies vartų. Tačiau toskanietis architektas netrukus buvo atleistas, o projektui ėmėsi vadovauti Bartolomejus Džadis, karinis architektas, kuriam Sforcas tais pačiais metais patikėjo kunigaikštystės tvirtovės komisaro pareigas. Džadis pakeitė pradinius fasado planus, įtraukdamas du masyvius apvalius kampinius bokštus, dengtus deimanto formos Serizo akmeniu, kuris buvo atsparesnis to meto artilerijai. Kitoje pilies pusėje jis taip pat sutvirtino ir pratęsė „Ghirlandą“ – jau buvusią Visconti eros sieną, kuri kartu su dviem kampiniais bokštais ir dengtu keliu sudarė šiaurinę gynybą.
Pastangos užbaigti ir papuošti pilį buvo suaktyvintos valdant Frančesko Sforcos įpėdiniui. 1468 m. Galeazas Marija, pirmasis pagal titulą paveldėtojas, persikėlė į pilį kartu su savo dvaru ir sutuoktine Bona di Savoja, Prancūzijos karaliaus Liudviko XI svaine. Vos per kelerius metus buvo baigti Rocchetta šventykla ir Kunigaikščio kiemas, pilies patalpos išmargintos freskomis ir papuošta kunigaikščių koplyčia. Tuo metu pilį sudarė pastatai, juosiantys erdvų Ginklų kiemą miesto pusėje, ir kunigaikščių apartamentai bei įtvirtintas Roccheta bokštas parko pusėn.
Liudovikas Mauras
1476 m. gruodžio mėn. Galeazas Marija tapo sąmokslo auka ir buvo nužudytas. Jo našlė Bona di Savoja tapo regente, valdančia jauno kunigaikščio Džiano Galeazo Marijos vardu. Kartu su sūnumi ji pasitraukė į centrinį bokštą, kurį pastatydino siekdama valdyti visą pilį, ir kuris iki šiol tebevadinamas jos vardu. Tačiau jos regentystė neužtruko, nes Galeazo Marijos brolis Liudovikas Marija, žinomas il Moro (Mauro) vardu, netrukus perėmė valdžią ir išsiuntė Boną į tremtį. Menų žinovas il Moras (Mauras) pavertė Milano dvarą vienu rafinuočiausių to meto menų centru, o jo globa pasinaudojo garsūs menininkai Donatėjas Bramantė ir Leonardas da Vinčis. Tarp šedevrų, primenančių Mauro viešpatavimą, yra Leonardo „Sala delle Asse” ir lobių kambario puošmenos, kurią hercogas 1490-ais užsakė Bartolomėjui Suardžiui, taip pat žinomam il Bramantino vardu.
Pilies puošnumo projektai nutrūko 1497 m., kai gimdydama mirė il Moro žmona Beatričė d’Este, o į Milaną įžygiavo prancūzų kariuomenė. Kunigaikštis ruošėsi atsispirti artėjančiam puolimui: išvalė griovius, uždengė ravelinus (vartų įtvirtinimus), sutvirtino pilies sienas, sukaupė atsargas, amuniciją ir artileriją. Bijodamas ir liaudies sukilimo, il Moras nusprendė ieškoti prieglobsčio Habsburgų imperatoriaus Maksimiliano I dvare, palikdamas pilies valdytoją atsakingu už tvirtovės gynybą. Po daugybės peripetijų, Mauras galiausiai 1500 m. atsikovojo Milaną. Ludovikas il Moras mirė 1508 m. Prancūzijoje nelaisvėje.
Prancūzai, ispanai
1499 m. patekusi į prancūzų valdžią, Milano kunigaikštystė ateinančius 30 metų aršiai kovos su Habsburgais, prancūzais ir Sforcomis. Tai buvo sunkūs metai ir miestui, ir piliai. Prancūzų okupacijos metu Filarete bokštas, kuris buvo pertvarkytas kaip amunicijos saugykla, sprogo, sugadindamas aplinkines sienas ir nužudydamas pilies valdytoją. Kai valdžią perėmė antrasis il Moro sūnus Frančeskas II Sforca, pilis buvo suremontuota, bet liko be bokšto virš miesto vartų. 1534 m. kovo 3 d. susituokė Frančeskas II ir Danijos karaliaus dukra Kristina. Po šio grandiozinio įvykio pastatas niekada nebebuvo kunigaikščių rezidencija. Paskutinis Sforcų paliko Milano kunigaikštystę imperatoriui Karoliui V.
Ispanijos tvirtovė
Generolas kapitonas ir imperatoriaus leitenantas Donas Ferantė Gonzaga 1549-ais inicijavo didelio masto Milano ir pilies gynybos statybas – dvylikos smailių žvaigždžių-bastionų įtvirtinimą, kuris anuomet buvo karinės architektūros pažangiausias objektas. Istorinė Sforcų šeimos rezidencija buvo paversta didžiuliu garnizonu, kuriame, remiantis brėžiniais ir to meto literatūriniais liudijimais, būta vaistinės, ligoninės, parduotuvės, kepyklos, dviejų duonos krosnių, smuklės, ledainė ledui konservuoti, dviejų bažnyčių ir didžiulių sandėlių. Garnizono statybai ir priežiūrai buvo apmokestinti Milano gyventojai. Ispanijos valdymą pilyje liudija 1555 m. Pilypo II paskirto pilies valdytojo Dono Suarezo de Figuerojos nupiešti ginklų atvaizdai, kurie iki šiol matomi kunigaikščio apartamentų kambaryje, ir herbai, puošiantys pilies lubas. VII kambarys, nutapytas minint karališkąsias Pilypo II ir Marijos Tiudor vestuves 1555-ais. Du kambariai yra Senovės meno muziejaus dalis.
Austrijos tvirtovė
Per Ispanijos paveldėjimo karą 1706 metais Eugenijus Savojietis užkariavo Milaną Šventosios Romos imperatoriaus Juozapo I vardu. Pilyje niekas nepasikeitė, išskyrus jos gyventojų tautybę, o Sforcų eros aplinka ir toliau nyko bei griuvo: patyrė didelę žalą, pablogėjo lubos, freskos ir tinko dekoracijos. 1727 m. Džovanio Dugnanio užsakyta balta šventojo Jono Nepomuko, Bohemijos Austrijos kariuomenės globėjo, statula yra paskutinė Austrijos okupacijos pilyje liekana. To paprašė tvirtovės vadas Anibalas Viskontis, o pamatyti ją galima Ginklų kieme prie įėjimo į Kunigaikščio kiemą.
Napoleono armijų puolimas
Napoleono Bonaparto veržimasis į Milaną lėmė Austrijos erchercogo Ferdinando I pabėgimą. Kaip užfiksuota 1796 m. gegužės 9 d., jis paliko tik 2000 kareivių saugoti pilį, aprūpino 152 patrankomis, 300.000 kilogramų parako, 11 000 šautuvų ir 100 galvijų. Grupė vietinių respublikinės Prancūzijos šalininkų bandė šturmuoti nekenčiamą tvirtovę, kurią laikė savąja Bastilija, tačiau ataką atmušė generolas Lamy ir jo vadovaujamas garnizonas. Birželio pabaigoje, nepaisant gynybinių pajėgų, pilis jau buvo Prancūzijos kontroliuojama ir buvo paskirta 4000 karių įgula. Nepaisant Austrijos pajėgų atsitraukimo ir vėlesnės Napoleono pergalės prie Marengo 1800 m. birželio 14 d., kompleksas ir toliau buvo naudojamas kaip kareivinės, o kunigaikščių koplyčia paversta arklide.
Napoleono pokyčiai
1801 m. nugriovus pilį supantį žvaigždžių-bastionų fortą aplink pastatą liko didelė tuščia erdvė, todėl architektai Luidžis Kanonika ir Džiovanis Antolinis, pasiūlė ją panaudoti. Pastarasis išplėtojo idėją apie didžiulę pusapvalę aikštę, kurią riboja klasikinio stiliaus viešieji pastatai. Pilyje, kuriai buvo lemta tapti vyriausybės buveine, taip pat turėjo būti atliktas kapitalinis remontas, įrengiant kolonadinį atriumą. Pirmasis akmuo buvo padėtas 1801 m. balandį, tačiau statybos buvo netrukus sustabdytos.
Priešo tvirtovė
Lombardijos-Venecijos karalystės įkūrimas po Napoleono žlugimo 1815 m. sugrąžino austrus į Milaną. Pilis ir toliau tarnavo kaip kareivinės, o tuščia aikštė Piazza d’Armi už pilies tapo vieta kariniams paradams. Per penkių Milano dienų sukilimą (1848 m. kovo 18 d. – 22 d.) pilis tapo austrų suimtų milaniečių kalėjimu. Atsitraukus Habsburgų kariuomenei, skirtingose pilies vietose buvo aptiktos stirtos vyrų ir moterų kūnų. Per kitus keturis laikinosios Milano vyriausybės mėnesius apvalūs kampiniai bokštai buvo pažeminti. 1859 m., kai Austrijos kariuomenė galutinai kapituliavo, pilį apiplėšė vietos gyventojai, kurie pagrobė kariuomenei skirtus ginklus, baldus ir pinigus.
Luko Beltramio restauracija
Po karštų diskusijų, ką daryti su pilimi, įskaitant Andželo Kolos pasiūlymą paversti ją gotikinio stiliaus statiniu, buvo priimtas sprendimas išsaugoti pastatą originalia forma. 1893 m. prasidėjo sudėtingas pilies, šimtmečius buvusios kariuomenės kareivinėmis, restauravimo ir atstatymo procesas. Jau 1892 m., vadovaujant Lukui Beltramiui, buvo nugriauta Ghirlanda, o po to sekė XIX a. pastato Cavaleriza griovimas. Du Carmine ir Santo Spirito vartai buvo vėl atidaryti, du bokštai, kurie buvo pažeminti per penkių dienų Milano sukilimą, vėl buvo paaukštinti ir Bonos bokštui buvo grąžinta XVI amžiaus pradžios išvaizda.
Visi gyventojai dalyvavo viešoje labdaroje, kad sugrąžintų piliai buvusią šlovę. Tai buvo intensyvaus darbo metai, kurių metu buvo ištirtas Sforcų laikų pastatų išdėstymas ir naikinami originaliam kompleksui nepriklausę vėlesni statiniai. Vėl atsirado terakotos spalvos langai, kaip ir svarbūs Sforcų eros freskų elementai. Būtent tuo metu išryškėjo tapytos Sala delle Asse ir Lobių kambario dekoracijos, o kunigaikščių koplyčios auksinės spalvos pamažu vėl išryškėjo. Rocchetta šventykla ir Kunigaikščio kiemas buvo atstatyti į pirminę formą ir įrengti muziejams bei kultūros įstaigoms.
Luko Beltramio pastangos baigėsi pastato fasado atstatymu iš miesto pusės ir puošniu Filarete bokštu, kurį architektas atstatė remdamasis Frančesko Napoletano paveikslu „Madona Lia“ ir grafitu, kuris buvo aptiktas Pozobonelių sodyboje. Jis taip pat ištyrė Vigevano ir Cusago pilių bokštus, kad galėtų atlikti pilną ir tikslią buvusiam laikmečiui rekonstrukciją. Prieš pradėdamas rekonstrukcijos darbus, 1895 m. architektas pagamino tikslaus mastelio medinį rūmų maketą. Naujasis Filaretės bokštas buvo paskirtas karaliui Umbertui I ir iškilmingai atidarytas 1905 m. rugsėjo 24 d. Tai reiškė naujo etapo atidarymą pilies istorijoje.
Dairytis Sforcų pilies viduje kviečiu prenumeratorius, o kitus raginu skirti porą eurų savišvietai ir pažinimo malonumui.
