Aukštai virš namų besistiebiantį bokštą pastebėjome iš tolo. Pėdindami link senamiesčio, visgi nutarėme pirma užsukti vėlyvų pietų į graikiškų patiekalų restoraną. Sočiai užkirtę, leidomės į galiūnės paieškas, mat pačiame senamiestyje jos bokštą slepia kiti pastatai. Olštyno senoji dalis nėra didelė, tad ir bažnytiniai gotikos mūrai ilgai nuo mūsų nesislapstė. Prisiartinę prie šventovės, buvom abstulbinti jos gabaritų. Vėliau, apsilankę Gdanske, Oliwoje, Elbląge, jau nebesistebėjom milžiniškais Lenkijos bažnyčių matmenis. Tiesa, dažna šių miestų šventovė turi tiesioginį ryšį su laikais, kai nemaža dalis dabartinės Lenkijos teritorijos buvo Prūsijos žemės. Taigi, Olštyne esančios šv. Jokūbo bazilikos lankymą pradėsime nuo istorinės apžvalgos.
1353 m. Olštyno (Alenšteino) miestui buvo suteikta fundacijos privilegija. Čia buvo užrašytas vietos parapijos atlyginimas su šešiais laisvais žemės valakais. 1378 m. buvo atnaujintas miestelio įkūrimas ir pradėta jo plėtra, kurios metu pradėta ruoštis mūrinės Švento Jokūbo parapijos bažnyčios statybai (pagal XVIII a. rastą užrašą statyba turėjo prasidėti dar 1315 m., tačiau čia tikrai įsivėlė skaitymo klaida ir suklysta nurodant 1375 ar 1415 m. datą).
Pagrindinė darbų dalis, t. y. nava su dar ne visai aukštomis sienomis ir bokštas maždaug iki trečio aukšto aukščio, buvo pastatyti maždaug iki 1410 m. Bažnyčios sienose matoma statybos darbų pertrauka (konstrukcinė spraga navos sienose, dekoratyvesni apatinių bokšto dalių aukštai) tikriausiai buvo susijusi su prasidėjusiu Lenkijos ir Teutonų karu. 1420-1430 m. pradėta užbaigti bažnyčios nava, kurios stogo santvarai 1428-1429 m. sandūroje buvo kertami medžiai. Dėl pablogėjusios ekonominės padėties šie darbai buvo vykdomi keičiant ir mažinant pirminius planus (nebuvo skliautų, mediniai viršutiniai bokšto aukštai, nerealizuotos aklinos arkos išoriniuose fasaduose). Tik maždaug XVI a. viduryje, pasibaigus šimtmečius trukusiam lenkų-teutonų konfliktui, virš visų navų buvo įrengti skliautai, o 1562-1596 m. bokštas buvo paaukštintas iki 7 aukštų.
XVII a. dėl parapijos nuskurdimo bažnyčios vidus ir sienos liko apleisti. Tik 1721 m. Piotras Olchovskis (Piotr Olchowski) iš Rešelio atstatė abi koplyčias prie griūvančio bokšto. Bažnyčia smarkiai nukentėjo 1807 m., kai joje apsistojo Napoleono kariuomenės daliniai. 1819 m. sugriuvo skliautas virš vargonų galerijos, o 1864 m. iškilo grėsmė sugriūti visam pastatui, todėl jį teko uždaryti. Bažnyčia pradėta naudoti po 1866-1868 m. atlikto generalinio remonto, tačiau interjero restauravimo darbai tęsėsi dar kelerius metus. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčią nuo sunaikinimo išgelbėjo Janas Hanovskis, kuriam pavyko gauti rusų įsakymą nenaikinti šventovę. 1999-2002 m. buvo restauruoti bažnyčios fasadai.
Bazilikoje lankėsi ir mišias laikė popiežius Jonas Paulius II.
Bažnyčia buvo pastatyta kiek aukščiau šlaito, netoli šiaurės rytinio miesto sienų kampo. Ji buvo pastatyta iš plytų flamandiškais ryšiais ant akmeninio pamato, kaip šešių navų su dviem navomis, be iš išorės atskirto presbiterijos, su masyviu ir aukštu bokštu vakarų pusėje, kurį supo pora koplyčių. Bokšto šonų ilgis siekė 12,5 metro, o visa bažnyčia plane buvo 58 x 24,8 metro dydžio. Masyvus, monumentalus pastatas iš pradžių neturėjo jokių priestatų, net zakristija buvo įrengta pietinės navos viduje. Paprasto išplanavimo netrikdė bokštas, kuris dėl šoninių koplyčių neišsikiša prieš stačiakampio kontūrą.
Išoriniai bažnyčios navų fasadai buvo sutvirtinti plokščių, laiptuotų kontraforsų sistema, tarp kurių buvo įrengti aukšti, smailūs, užpildyti traktūriniais langais. Horizontalų akcentą įnešė tinkuotas frizas po stogo karnizu. Rytinį navos fasadą puošė gotikinis devynių ašių apie 38 m aukščio frontonas, atskirtas ištisiniais blendais su smailiomis galvutėmis, virš kurių buvo apvalios, virš stogo išsikišusios skylės (šis motyvas, be kita ko, aptinkamas Kvidžino katedroje ir Olštyno pilyje), įkomponuotos profiliuotais smailiais skliautais. Vertikalųjį frontono suskirstymą taip pat kūrė piliastrų juostos tarp blendų, pratęstos iki pinaklių, vainikuojamų miniatiūriniais frontonėliais, formos. Horizontalaus suskirstymo frontono struktūroje nenaudota.
Galiausiai bokštas buvo septynių aukštų, apie 70 metrų aukščio, atskirtas horizontaliomis tinkuotomis frizomis, kurios iki trečiojo aukšto buvo dekoruotos glazūruotais ornamentais. Visas jo sienas puošė tankiai išdėstytos dviaukštės blendos (po šešias kiekvienoje eilėje), o pirmojo statybos etapo blendų galvutės buvo užpildytos trafaretiniais ornamentais. XVI a. pastatyto bokšto viršutinė dalis savo pagrindine forma rėmėsi viduramžių bokšto dalies struktūra, tačiau ji negavo lipdinių ir glazūruotų trafaretinių ornamentų. Tik viršutinį aukštą puošė arkinis frizas ir karnizas. Pirmojo aukšto fasado centre buvo padarytas pagrindinis įėjimas į bažnyčią – gausiai profiliuotas smailiaarkis portalas.
Viduje 9,2 m pločio centrinė nava buvo dengta tinkliniu skliautu, o 5,1 m pločio navose naudotas krištolinis skliautas. Skliautų pagrindą sudarė penkios poros lygių, masyvių, aštuonkampių kolonų, ant impostų juostų laikiusių aukštas smailėjančias, profiliuotas arkadas. Navų sienose skliautai buvo nuleisti ant aukštų, profiliuotų, aklinų arkadų, įrengtų ant aukštų postamentų. Skliautų karnizai buvo suprojektuoti iš terakotos pagamintų polichromuotų barzdotų vyrų galvų pavidalu.
Jokūbo bažnyčia šiandien yra gerai išsilaikiusio, ambicingo ir brangaus statinio pavyzdys, panašus į kitų Varmijos miestų parapines bažnyčias (nava be presbiterijos, su bokštu vakaruose), tačiau dėl nepalankių aplinkybių ji buvo baigta statyti šiek tiek sumažintu pavidalu tik viduramžių pabaigoje. Nors dėl Lenkijos ir Teutonų karų bažnyčios fasadai šiandien yra kiek skurdesni, vėlesniais amžiais bažnyčiai pasisekė kur kas labiau – ji išvengė gaisrų ir karo nuostolių, dėl to išliko XVI a. skliautai ir nemažai architektūrinių detalių (iš dalies restauruotos XIX a.).
Dairytis į bazilikos architektūrinius akcentus ir interjero puošybą kviečiu AIDŲ prenumeratorius, o kitus raginu rasti porą eurų pažinimo malonumui.
