Garbūs politologai, išmintingi analitikai ir toliaregiai sociologai įvairiose ES šalyse suka galvas. Ir kaip gi čia nesuksi, jei visuomenė vis abejingesnė rinkimams. Numoja ranka į rinkėjo teises jaunimas, vis dažniau aktyviausia rinkėjų grupė – senjorai – ignoruoja pilietinę pareigą. Ne geresnis vaizdelis ir Lietuvoje, gan tiksliai atspindinčioje lakų posakį „du lietuviai – trys partijos”. Kiek gi partijų Lietuvai pakaktų: dviejų, trijų, o gal būtina dabartinė gausa? Kiek gi partijų Lietuvoje liktų, jei būtų atsakingai „prasieita” jų sąrašuose, ir išaiškintos visos fiktyvios narystės?
Neuždrausi vaitkiniams marginalams kurti vis naujas partijas ir koalicijas, susilaukiančias gausaus „vatos” palaikymo. Gerokai įdomesnis klausimas, nei politinių paraščių veikėjai, yra partijų narių skaičius. Antai, į socialdemokratų (pavadinimas neturi nieko bendra su socialdemokratine politika) partijos vilniškius renginius susirenka šimtas-kitas narių, du-trys šimtai ateina rinkti Vilniaus skyriaus pirmininką. Kaip paaiškinti tokį pasyvumą žinant, kad partija skelbiasi Vilniuje turinti net pusantro tūkstančio narių? Berods, narystės tikroviškumą turinčios prižiūrėti institucijos nenori to matyti, nes ir kitose partijose apstu „negyvų sielų”?
Taigi, užsiduokim retorinį klausimą: kiek Lietuvoje yra partijų, realiai atitinkančių būtinąjį 2000 narių skaičių? Kiek iš tikrųjų yra narių didžiosiose partijose, ir kuri jų yra didžiausia? Antai, manasis bičiulis gerą dešimtmetį kasmet gaudavo darbiečių partijos siunčiamus laiškus ankstesniajam namo savininkui. Gal pastarasis tiesiog pamiršo informuoti „darba parcija” apie adreso pasikeitimą? Ne, reikalas gerokai paprastesnis – žmogus jau senai Anapilyje. Tad jis buvo tikrų tikriausia darbiečių „mirusi siela”, tik štai partijos sąrašuose jis kažin kaip prisikėlė.
Politikai (greičiau – politikieriai) rinkiminius pažadus pamirš jau spalio 13-osios vakarą. Atsakomybės už pažadų nevykdymą juk jokios nėra, o gal turėtų būti? Įsivaizduokit, kaip pasikeistų darbas seime, jei jo nariai žinotų, kad gali būti rinkėjų atšaukti? O gal Jo Ekscelencija inicijuotų tokius teisinius pokyčius? Liaudis pritartų, nes atsirastų elementarus seimūnų darbo kontrolės būdas. Kaip išrinktas, taip ir atšauktas. Tik ką tuomet daryti su „sąrašiniais”, nesugebančiais laimėti vienmandatėje, tad dešimtmečius lindinčiais partijos rinkiminiame sąraše? Kaip atšaukti tokius veikėjus? Lietuvoje gerų galvų netrūksta, tad ir „sąrašinių” kontrolės mechanizmą įmanoma sukurti, tik jo labiausiai nereikia patiems įstatymų leidėjams.
Dešimtis tūkstančių euriukų suryjančios giliamintės „studijos” apie visuomenės aktyvumo mažėjimą rinkimuose nepastebi elementariausių dalykų. Paklauskim kiekvienas savęs: ar partijų veikla atitinka deklaruojamas vertybes ir principus? Ar yra parlamentarų darbo kokybės kontrolės mechanizmas? Ar įmanoma priversti būsimuosius seimūnus vykdyti bent pagrindinius rinkiminius pažadus? Ar bent viena partija yra deklaravusi tvirtą poziciją, kad be trijų-penkių pagrindinių rinkiminės programos nuostatų neis į jokią koaliciją? Ar neims paspausti uodegas išrinktieji „eurorojininkai” (nes žemiškasis rojus jau senai sukurtas Briuselyje), ir eilinį kartą ne vargs gintinėje, o mėgausis dosniai Europos parlamento pinigėliais? Vargu ar rasis bent vienas politologas, ekspertas ar žinovas, galintis tvirtai ir aiškiai atsakyti į šiuos klausimus. Todėl rinkiminiai pažadukai ir tarps toliau.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
