Partijų Lietuvoje gausu, berods, bus kokios trys dešimtys. Ar tikrumoje jose yra tiek narių, kiek deklaruoja turinčios, žino tik jos pačios. Taigi, nežinome, kiek yra legalių – turinčių bent pora tūkstančių narių – politinių partijų. Rodos, bent didžiųjų (Lietuvos mastais imant) partijų įvairovė tokia, kad rinktis yra ką. Mirga marga pažadais rinkiminės programos, tik kirba vienas klausimėlis: kokiais pinigais ketinate įgyvendinti pažadus, gerbiami politikai bei ne itin gerbiami politikieriai? Naujus projektus įgyvendinsit eilinį kartą nurėždami socialinių reikmių finansavimą ar/ir dar labiau praskolindami Lietuvą? Žvelgdami į daugmaž socialiai subalansuotas visuomenes, akivaizdžiai matome, kad vienintelis realaus socialinės gerovės finansavimo šaltinis yra progresiniai (solidarumo) mokesčiai. Kaip gi šiuo klausimu pasisako seiman besiveržiantys politikai, ką žada partijų programos?
Itin atsargiai ir aptakiai, kaip ir Jo Ekscelencija Prezidentas, progresinius mokesčius mini rinkiminėje programoje socialdemokratais pasivadinę politikai. Nesyk buvę valdžioje, vadinamieji socialdemokratai taip ir neįteisino socialdemokratinės politikos pagrindo – progresinių (solidarumo) mokesčių, tad tikėtis, kad šįsyk jie tesės pažadą, vargu ar verta. Puse lūpų minėjo nuostatą „didinti mokestinį progresyvumą” ir vadinamųjų socialdemokratų lyderė, pati atsisakiusi pasirašyti reikalavimą A.Butkevičiui – anuomečiui LSDP pirmininkui bei premjerui 2008-2012 metais – įteisinti progresinius mokesčius. Pastarasis „socialdemokratas” (vėliau – „žalysis”, o dabar – „demokratas”) televizijos eteryje išsakė saliamonišką poziciją: „Aš, kaip ekonomistas, manau, kad progresiniai mokesčiai Lietuvoje nepasiteisins”. Tikrai, pasiteisino daugelyje šalių, o Lietuvoje nepasiteisins…
Gana tikėtina, kad būsimą valdančiąją daugumą formuos ir vadinamųjų „demokratų” (atskilėlių nuo kitų partijų, perbėgėlių, persimetėlių) kompanija, skambiai pasivadinusi „demokratais”. Šmėžuos už ministrų postų ir buvęs premjeras bei buvęs finansų ministras A.Butkevičius, savosiomis pažiūromis esantis gryniausi liberalu. Jam būnant premjeru, neapsikentę partiečiai surengė itin retą, o gal ir vienintelį Lietuvoje, piketą-protestą prie LSDP būstinės Vilniuje, reikalaudami A.Butkevičiaus atsistatydinimo. Anuomet buvęs „socialdemokratu” A.Skardžius reikalavo piketuotojus pašalinti iš partijos, tačiau baikštus LSDP pirmininkas tam nesiryžo, o ir daugelis seimūnų piketuotojus užtarė. Ką rinksis koalicijos partneriu vadinamieji socialdemokratai – valstiečius ar demokratus – parodys politinių interesų dėlionės, tačiau yra galimybė, kad proliberalus ekspremjeras vėl gviešis valdžios.
Palikime ramybėje socialdemokratinės politikos niekada nevykdžiusius „socialdemokratus” bei margą „demokratų” kompaniją, ir pasidairykime kitų partijų programose. Ar bent vieni žada realius progresinius mokesčius, skaudžiau paliesiančius turtingiausiųjų kišenes? Nepavyko rasti tokio aiškaus pažado nei vienos partijos programoje, neskambėjo jis ir televizijoje vykusiuose debatuose. Progresinių mokesčių – visuomenės socialinio balanso pagrindo – vengimas yra turčius atstovaujančių liberalų pasaulėžiūros kertinis akmuo. Stambųjį kapitalą atstovaujančios liberalų partijos – tiek korupcijos skandale besimurkdžiusi senoji liberalų partija, tiek laisvės (nuo pareigų ir atsakomybės?) vardu pasivadinęs neoliberalų sambūris – uoliai atstovauja savųjų šeimininkų, stambaus kapitalo šulų, interesus, tad niekada nepritars progresiniams mokesčiams. Vargu ar bus suinteresuoti pritarti jiems ir „valstiečiai”, kurių lyderiui tuomet tektų dosniau pakratyti kišenę.
Kas gi yra tie progresiniai (solidarumo) mokesčiai, kurių it nelabasis kryžiaus vengia daugelio partijų vadovybėje įsitvirtinę milijonieriai, uoliai dabojantys savo turtus. Progresinių mokesčių „taikiniu” yra turtingiausiųjų pajamos: ne uždarbis, o būtent pajamos. Dažnas bankonomistas (sąmoningai) ar žioplas apžvalgininkas (dėl nesupratimo) klaidina visuomenę, sakydamas, kad progresiniai mokesčiai taikomi uždarbiui (atlyginimui). Progresinių mokesčių tikslas yra turtingiausiųjų gaunamos pajamos – dividendai, tantjemos, kapitalo prieaugis ir pan. Gaunantys itin dideles algas – keliolika ar keliasdešimt tūkstančių eurų kas mėnesį – irgi moka progresinius mokesčius, tačiau tokių mokėtojų nėra daug. Taigi, esminis akcentas: progresiniai mokesčiai paliečia tik turtingiausiąjį visuomenės sluoksnį, o jų taikiniu yra NE DARBINĖS pajamos, o aukščiau paminėtos pajamos iš verslo ir kapitalo.
Ar pasikeis Lietuvoje socialinė padėtis ir neteisybė be realių progresinių mokesčių, įteisintų daugelyje civilizuotų šalių? Atsakymas vienareikšmis – NE. Ar dauguma politinių partijų deklaruoja siekį įteisinti realius, o ne dabar esančius butaforinius, progresinius (solidarumo) mokesčius? Irgi NE. Ar turtingiausiųjų sluoksnis rodo sąmoningumą savanoriškai (gausiau) prisidėti prie teisingesnės visuomeninės sanklodos, socialinio solidarumo? Rodo, tik ne Lietuvoje, o Skandinavijos šalyse, ir net toje pačioje Arabijoje. Lietuvos verslo ir finansinis elitas (apie glamūrines pramogų verslo žvaigždutes ir kalbėti neverta) tėvynę myli tik tuomet, kai turi galimybę joje turtėti. Toks abuojumas neturėtų stebinti, prisimenant šio elito kilmę – sovietmečiu susiklosčiusias partinių funkcionierių bei apsukrių vertelgų kastas, kurios vėliau užvaldė visaliaudinį turtą vadinamosios „pri(ch)vatizacijos” metu.
Taigi, ar absoliuti politinių partijų dauguma rodo aiškų siekį siekti teisingesnės, solidaresnės, darnesnės ir patriotiškesnės visuomenės? Skambios pažadų frazės tėra tuščias oro malimas, nenurodant aiškių finansavimo šaltinių, o realiu tokiu gali būti tik realūs progresiniai mokesčiai. Tad tenka daryti skaudžią išvadą: absoliuti dauguma politinių partijų yra proliberalios, stambiajam kapitalui tarnauti pasirengusios, politikierių grupės, prisidengusios dailiais pavadinimais. Kad ir kokia nauja būtų suknelė, bet panelė lieka ta pati: magnatų nutąsyta ir parsidavėliška kurtizanė-liberalė. Tikėtis socialiai teisingos politikos iš proliberalių partijų koalicijos neverta, nebent joje dominuotų „socialdemokratai”, galų gale prisiminę tikros socialdemokratinės politikos pagrindą – progresinius (solidarumo, turtuolių) mokesčius. Deja, tokia tikimybė labai menka, nes magnatų rankose esanti žiniasklaida iškart imtųsi būsimos valdančiosios koalicijos puolimo juodžiausiu šmeižtu. O gal visgi Lietuvos politiką ims vairuoti doras ir šalį mylintis lyderis? Žinote tokį?..
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos. Publikacijai naudotos AIDŲ fotoarchyvo nuotraukos)
