„Pargrįžau į Japoniją” – taip įvardiju šį trumpą mūsų išsiskyrimą. Nė nespėji mirktelėti, kaip ir vėl eini tomis pačiomis gatvelėmis. Milijoniniame mieste netikėtai sutinki draugus. Tave vežasi gražiausiais kalningais peizažais. Apsilankai miestelyje tarp kalnų, turinčiame perpus mažiau gyventojų nei tavasis gimtasis miestas. Stebi šeimos pasiruošimą vakarienei. Esi pakviečiamas likti nakvynei ir pusryčiams ragauji pirmąkart gyvenime matomą vaisių, kaip ir kitus su meile pagamintus skanius patiekalus. Pasakoji apie baravykus, obelis, rodai lietuviškosios gamtos ir derliaus nuotraukas, atgalios sužinai apie cikadų (garsiausias pasaulyje vabzdys) rūšis, pačius įvairiausius augalus ir kitus gyvenimo niuansus. Važiuojant atgal atrodo, kad net nebuvau iš čia iškeliavus. Įdomus jausmas, kai jautiesi taip patogiai ir jaukiai, kad kartais jau net automatu užsimąstęs savais keliais eini. Jeigu kas prieš 10 metų būtų pasakęs, kad taip gyvenimas susiklostys, nebūčiau patikėjusi. Mokytis japonų kalbą? Vežti dovanų į Japoniją, nes tavęs ten jau laukia nemažas būrys draugų? Japonijoj jaustis tokiai savai, kaip namie? Tikrai nebūčiau patikėjusi. O bet tačiau gyvenimas tuo ir įdomus, kad visuomet pasirengęs tave nuvesti pačiais netikėčiausiais, įdomiausiais keliukais. Šiandien pagalvojau, kad gyventi yra labai įdomu. Susipažinti su naujais žmonėmis, išgirsti apie jų gyvenimą, kultūrinius panašumus ir skirtumus. Pasidalinti ir savuoju pasauliu. Kaip be galo įdomu! Atsimenu, nuo pat vaikystės labai mėgau pokalbius su žmonėmis. Tuomet tai dažniausiai būdavo tėvų draugai ar pažįstami. Taip būdavo įdomu klausytis jų istorijų, net esant vaikui pasidalinti ir savais pamąstymais. Tas nuoširdus smalsumas niekur nedingęs ir šiandien. Jau kelinta diena vis dėkoju gyvenimui už daugybę dalykų. Ir dalinuosi su šeimyniškiais mano naujai senos kasdienybės įmantrybėmis. O jau kiek čia aplink mane žmonių, išgirdę apie Lietuvą ir pamatę nuotraukas, nori apsilankyti! Jau ir ne iš vieno girdėjau didžiausią norą eiti į Lietuvos miškus grybauti. Klausinėjo, ar moku atpažinti grybus? Tai nors pagrindinius ir žinau, bet visgi, sakiau, su tėčiu keliausime. Jis pas mus nuo pat savo vaikystės užkietėjęs grybautojas, ves mus į šią „ekspediciją” 
Dar tik trečioji diena eina į pabaigą, o jau tiek daug apkalbėta, pamatyta, išgirsta, sužinota, pasidalinta ir patirta. Net sunku sudėti viską į žodžius. Tegaliu pasidalinti keliais pačiai sau reikšmingais priminimais:
Dar tik trečioji diena eina į pabaigą, o jau tiek daug apkalbėta, pamatyta, išgirsta, sužinota, pasidalinta ir patirta. Net sunku sudėti viską į žodžius. Tegaliu pasidalinti keliais pačiai sau reikšmingais priminimais:
Kiek esi atviras pasauliui, tiek ir jis tau atviras yra. Nepriklausomai, kad galbūt net ir esi Japonijoje, kur žmonės taip laisvai prie tavęs neprieis ir neužkalbins. Bet… ir prieis, ir užkalbins, pasirodo (taip taip, man net japonai draugai ne kartą sakę, kad čia įprastai taip nebūna, kaip aš patiriu čia būdama dalykus). Jau n+k kartų įsitikinau, kad tereikia būti draugystėje su savimi ir pasauliu, ir jis prieš tave atsivers pačiomis įvairiausiomis savo spalvomis. Dėkoti dėkoti dėkoti. Dėkingumas – tokia stipri energija! Ypač jei tai darai nuoširdžiai ir iš pačių širdies gelmių. Būti smalsiam tiek pažinti, tiek leisti kitam susipažinti. Su kitų ir tavais pasauliais, istorijom, kultūrinėm, kasdienio gyvenimo detalėm. Kitos kalbos mokymasis ypač lankantis toje šalyje atveria daug naujų durų ir dar jaukiau priima į tos šalies glėbį. Leisti gyvenimui vykti per daug nesureikšminant, nesiekiant perdėtai kontroliuoti ir mokantis įsiklausyti savojo vidinio kompaso. Planuoti gali būti naudinga ir taip pat smagu, bet leisti savai asmeninei tėkmei nešti per gyvenimą suteikia dar daugiau gyvybės! Viskas yra daug paprasčiau, nei mes susikuriame galvoje. Ir net jei junti begalinę įtampą kartkartėmis, pažvelk, kas slypi už to, kame sau neleidi gyventi? Kodėl pats sau kiši koją ar pagalius sunkius? Esu psichologiškai gana atsparus žmogus (nors ir emocinė jautruolė mūsų juk aš), tačiau ir aš sau susikeliu laikas nuo laiko bereikalinę įtampą, apie kurią suvokus iš pagrindų tiesiog juokinga. Nes vėlgi, viskas yra daug paprasčiau, nei mums atrodo. Kiekvieno patirtis yra tokia unikali ir tik jam suprantama, skirta. Kiekvienam reikės savą gyvenimą nugyventi. Ir nesvarbu, kiek kito „tobulas” ar „katastrofiškas” gyvenimas iš šalies beatrodytų, kiekvienam – savo. O realiai… niekuomet nėra nieko absoliučiai „tobulo” ar „katastrofiško”. Visuomet PRIKLAUSO. Nuo n+k aplinkybių, situacijų, suvokimo, požiūrio kampų, pačio asmens mąstysenos ir dar daugelio kitų nepaminėtų sąlygų.…galėčiau rašyt ir rašyt. Vis naujai sau priminti ir taip seniai žinomus dalykus. Tepabaigsiu taip: O, Japonija, tu ir vėl mane priėmei su didžiausia meile, kokią tėvai gali jausti savo vaikams, kartu mokydama ir priversdama atsisukti į savą pačią esybę. Keiti mane kiekvienąkart susitikus, kaip ir leidi kaskart pasijusti tokiai laukiamai. Nesi tobula, kaip ir niekas mūsų nėra. Bet tame ir slypi grožis matyti kasdienybės ypatingumą. Ir ne, nereikia važiuoti tūkstančius kilometrų į Japoniją, kad tai būtų suvokta. Tiesiog taip jau nutiko mano gyvenime, kad tokį ryšį viena kitai pajautėme. Tad ir draugaujame toliau. O mano kasdieniai nuotykiai šį rudens sezoną čia dar tik beprasideda. Su šilčiausiais ir pačiais geranoriškiausiais linkėjimais baigiu šiandienos savus pamąstymus. Iki kitų susimatymų! O štai čia nuotraukoje matote mane laimingą kaip vaiką, nes negalėjau atsigrožėti kalnais ir ta sodria žaluma. Kalnus be galo myliu. Ai, o visi čia dar stebisi, kad Lietuvoje nėra kalnų, tik kalvos. Na, sakė, užtat jūrą turim (sakiau tapačiai!). Tai tiek 
