Ir jūs nežinote, kuo verčiasi jūsiškis vyras (žmona), o apie brolio ar sesers užsiėmimą nieko nenutuokiate? Kaip sutuoktinis ar artimas giminaitis pinigėlius uždirba nei kiek neišmanote? Skamba įtikinamai, kaip ir Monikutės pasakėlės: „Aš – tai ne aš, ir vyras ne manasis: na, nieko apie jo veiklą nežinau…”. O gal kitaip yra: sklandžiai suteptas partiniais-korupciniais ryšiai versliukas yra pačios Monikutės ir jos vyrelio, o cypėn pakliuvę sėbrai-aferistai tėra tik statytiniai? Gal nekaltos mergelės angeliškas veidelis nutaisomas tik maskavimui fizionomijai arogantiškos turtuolės, melžiančios valstybines institucijas, nes joks verslas nepirktų aferistų siūlomų paslaugų keliskart didesniais už įprastus įkainiais?
Gal tik sutapimas yra, kad vaikų tvirkinimu įtariamas netikša netikėtai atsisako seimūno mandato, likus valandoms iki prokurorų prašymo panaikinti teisinę neliečiamybę? Ir jau jokiu būdu ūgingoji šachmatininkė neįspėjo nenaudėlį skubiai bėgti iš seimelio, kad nekiltų galingas skandalo viesulas? Melu pertepta ir ši, itin atgrasi totaliu amoralumu istorija, neturinti stebinti korupcijos skandale išsimurkdžiusių neoliberalų gerbėjus. Priminsiu neseną istoriją, kai korumpuotos partijos „obščiaką” (nusikaltėlių grupuotės iždą) saugojęs kyšininkas paėmė „paskolą” grynaisiais, gėrimo dėžutėje. Jokios ilgalaikės įtakos šis skandalas neturėjo, ir stambiojo kapitalo interesus uoliai ginanti partijėlė vėl pūpsos seime.
Geresnę atmintį turintys kaip mat prisimins ūkiškojo ministro mamelės – tikrai ne jo paties, o verslauti linkusios motušėlės – verslą, atlikusį poros mokyklą renovaciją taip, kad kur tik pažiūrėjo tikrintojai, ten rado nuvogtas medžiagas ir užaukštintus įkainius. Ministras tuomet dievagojosi, kad nelabai ką žino apie mamos – visgi tolima giminaitė – reikaliukus, o ir tos statybos įmonės ne jo, tikrai ne jo. Rodos, arkliui viskas aišku, tik ne rinkėjui. Politikai puikiai supranta, kad visuomenės dalies asiliškas užsispyrimas toks atkaklus, kad jai galima nors kuolą ant galvos tašyti: nekreips dėmesio į šlykščiausius skandalus, bjauriausias aferas, ir asiliškai atkakliai rems savuosius favoritus.
Kodėl lietuviškas rinkėjas balsuos už savuosius favoritus ir tuomet, kai jie akivaizdžiai apvoginėja jį patį ir begėdiškai meluoja, žiūrėdami į televizijos kameras? Kodėl konservatyviųjų rinkėjai skubės į apylinkes net uraganui siaučiant, kad tik pasijustų „užingridais”? Kodėl nostalgija netolimai praeičiai gyvenantys džiaugsis savuoju „aš visada už sociademokrAtus”? O jei paklaustume tų konservatyviųjų: „Ar jūsiškė partija nėjo obuoliauti su atgrasiausiais neoliberalais, kuriems, rodos, nieko švento nėra – net narkotikus norėjo legalizuoti?”. Galbūt tai krikščioniška, gerbiamieji krikščionys? O jei „socialdemokrAtų” rinkėjų klusteltume, ar jų pamėgtoji partija kada nors vykdė socialdemokratinę – socialiai jautrią ir atsakingą – politiką?
Žvelgdami į būsimą seimą, aptiksime visą spektrą amoralumu susitepusių partijų: čia ir proliberalūs kyšininkai, ir pedofilų užtarėjai, ir nuolatiniai perbėgėliai, ir liguisti melagiai. Kaip gi jie pateko į įstatymdavystės lopšį? Atsakymas, tikėtina, paprastas – jis slypi dažno rinkėjo mentalitete: „Žinau, kad elgiuosi kvailai, tačiau tegul niekas nedrįsta man nurodinėti ar patarinėti – esu išdidus savajame kvailume!”. Belieka atsikratyti iliuzijos, kad būsimas parlamentas bus moralesnis, atsakingesnis, naudingesnis šaliai, nei kuris nors ankstesnis – jau netrukus sulauksime naujų aferų ir skandalų.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
