Siaurais sraigtiniais laiptais ropšdamiesi viršun, dar nežinojom, kad Gdanske (buv. Dancige) ir Elblonge (lenk. Elbląg, buv. Elbingas) mūsų lauks dar rimtesni kopimo į dangų remiančius bokštus iššūkiai, šiek tiek rimtesni už „iššūkį” išbandyti reklamuojamą naują šampūną. Marienburgo (dab. Malborko) pilyje galima vaikščioti visą dieną, naudojantis audiogidu – be jo čia nėra ką veikti – tiek jame esama įdomybių ir lenkų restauratorių iš griuvėsių prikeltų erdvių. Pamenate mūsų vizitą pas senąjį malūnininką ar viduramžiškos šventovės slėpinius? O senųjų amžių valgius kur išvydome? Kur gėrėjomės fantastiška gintarine skrynele? Tai vis Marienburge, prie kurio sienų kadaise būriavosi gausi lietuvių ir lenkų kariauna, nusiteikusi pribaigti amžiais neduodantį ramybės ordiną, tačiau pilies sienos taip ir liko neįveiktos.
Tiesa, praėjus daugeliui amžių, Marienburgo mūrai itin smarkiai nukentės Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, o mūsų lankomas bokštas pražus liepsnose. Tegul jus nestebina apybraižos pavadinimas, kuriame bylojama tikra tiesa: antrajam gyvenimui bokštas buvo prikeltas tik 1968-ais, tad yra tikrų tikriausias mano bendraamžis – šešton dešimtin įžengęs dičkis, kurio dovanojamomis panoramomis ir pradžiuginsiu prenumeratorius. Na, o visus kitus kviečiu kelionei į bokšto praeitį kartu su manimi, juk ir šiandieną lipti į bokštą galima tik gido lydimiems (tiesa, tas gidas yra vietinis).
Atėjo laikas mums persikelti daugel amžių atgalios, ir sužinoti įspūdingą Marienburgo pilies istoriją. 1309 m. rugsėjo 14 d. ordino didysis magistras Zygfridas von Feuchtwangenas perkėlė savo būstinę į Malborką. Pilis buvo paaukštinta iki vienos galingiausių valstybių pietinėje Baltijos jūros pakrantėje sostinės vaidmens. Netrukus paaiškėjo, kad dabartiniu pavidalu ji negali atlikti naujų funkcijų. Beveik keturiasdešimt metų trukusi plėtra konventualus pavertė stipriai įtvirtinta Aukštąja pilimi. Joje, apsuptoje gilių griovių ir kelių gynybinių sienų žiedų, buvo daugybė reprezentacinių patalpų. Tarp kitų: Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčia, išplėsta nauja presbiterija, ir Šventosios Anos koplyčia – didžiųjų meistrų laidojimo vieta. Buvęs išorinis užnugaris taip pat buvo išplėstas, tapdamas erdvia ir funkcionalia Vidurine pilimi, kuria galėjo naudotis riteriai – svečiai iš Vakarų Europos.
Marienburgo (Malborko) pilis buvo neįtikėtinai suniokota Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, bet lenkų restauratoriai sugebėjo prikelti ją iš griuvėsių.
Be gyvenamųjų patalpų, čia buvo ir Didysis refektorius – didžiausia pilies patalpa, dengta gražiu palmių skliautu, ambulatorija pagyvenusiems ir sergantiems broliams bei didžiųjų magistrų rūmai. XIV a. ir XV a. pirmoje pusėje buvo įkurta ir išplėsta trečioji tvirtovės dalis – Žemutinė pilis, nuo šiol vadinama Išorine pilimi. Čia, be kita ko, yra Karvanas – didelė patrankų ir kovos mašinų ginklų saugykla, ant Nogato kranto esanti grūdų saugykla ir nemažai ūkinių pastatų (liejykla, arklidės, alaus darykla ir kt.). Vienas iš jų – pilies tarnams skirta Šventojo Lauryno koplyčia. Visą pilį supo grioviai ir gynybinės sienos su daugybe bokštų, prijungtų prie Marienburgo miesto įtvirtinimų.
Per Trylikos metų karą 1457 m. birželį Marienburgą užėmė Lenkijos kariuomenė. Pilį valdė karališkasis seniūnas ir jam pavaldus burgrafas. Daugybė XVI-XVIII a. dvaro pareigūnų atliktų pastato apžiūrų rodo, kad atskirų jo dalių funkcijos keitėsi. Aukštoji pilis nustojo būti vienuolynu ir tapo tvirtovės ekonomine baze. Čia buvo sandėliuojama derva, druska, alus, apyniai ir kiti maisto produktai. Vidurinėje pilyje gyveno karinė įgula ir kanceliarinis personalas. Išorinis apkasas buvo pritaikytas griežtai kariniams tikslams. Karvane buvo laikomos patrankos, kulkos ir kiti smulkieji ginklai. Bokštuose ir bokšteliuose – statinės su šaunamaisiais milteliais ir salietra. Kryžiuočių pastatytas ir modernizuotas pilies kompleksas lenkų laikais ėmė nykti. Tokio didelio gynybinio komplekso išlaikymas buvo susijęs su didžiulėmis išlaidomis, kurioms nuolat trūko lėšų. Apie tai užsimenama minėtose apžiūrose.
Dairydamiesi bokšte, atrasim ir nuo karo liepsnų pajuodusias plytas: gaisras buvo toks smarkus, kad bokštas sugriuvo, pažeisdamas kitus statinius.
Jau viename iš pirmųjų (1565 m.) minimi Didžiojo refektoriaus šiaurinės sienos kontūrai. Šis defektas buvo problemos, kurios sprendimas buvo baigtas dabartiniais metais, pradžia. XVII a. pradžioje kai kurios Didžiųjų magistrų rūmų patalpos buvo pritaikytos karališkiesiems apartamentams. Švedijos karai nepridarė didelių nuostolių pagrindinėje tvirtovėje. Tačiau rimtų nuostolių padarė atsitiktinis Aukštosios pilies stogų padegimas 1644 m. gegužės mėn. Tuo metu taip pat buvo sunaikinti viduramžių vienuolynai. Netrukus jie buvo atstatyti, tačiau gerokai kitokių, barokinių formų. 1647 m. virš bažnyčios buvo uždengtas naujas stogas. Restauravimas užtruko ilgai. Dėl to 1675 m. sugriuvo pietinio sparno ir kapitulos skliautai. Tik XVIII a. viduryje karaliaus Augusto II įsakymu ant Aukštosios pilies buvo uždengti nauji stogai, o pagrindinį bokštą vainikavo kupolas su žibintu. 1756-67 m. tarp Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios ir Vidurinės pilies, buvusio Klesos bokšto vietoje, buvo pastatytas didelis jėzuitų kolegijos pastatas. Šis ordinas 1652-1772 m. rūpinosi pilies bažnyčia. XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pirmoje pusėje statybos darbai Vidurinėje pilyje apsiribojo šiaurinio korpuso patalpų einamuoju remontu apskrities valdybos reikmėms, o rytinio korpuso – Marienburgo ekonomijos reikmėms.
1772 m. rugsėjį Marienburgą užima Prūsijos kariuomenė. Ji apsistoja Aukštojoje pilyje, lenkų pėstininkų pulko kareivinėse, kurios čia buvo įkurdintos 1737-44 m. Jos buvo nepakankamai didelės, todėl netrukus pradėtos plėsti. Buvo užmūryti vienuolynai, o pietiniame sparne (į miesto pusę) iškalti vartai. Vidurinėje pilyje, Didžiajame refektoriume, buvo įrengta žirgų pratybų patalpa: padidintas pagrindinis portalas, nuimtos keraminės grindys, užmūryti kai kurie langai. XX a. aštuntajame dešimtmetyje Didžiojoje pilyje atsirado medvilnės verpykla, butai audėjams ir upių škiperiams. Tai buvo beveik dvidešimt metų trukusių statybos ir griovimo darbų pilyje pradžia. Jie buvo tęsiami nepaisant to, kad 1799 m. buvo išleistas trijų Frydricho dailininkų albumas su Marienburgo vaizdais: Gilli (piešiniai), Frick (graviūros) ir Rabe (planai).
Istorinę įžangą parašė Konradas Levezovas. Autoriai siekė atkreipti visuomenės dėmesį į istorinės tvirtovės grožį ir įtikinti atitinkamas valdžios institucijas sustabdyti jos griovimą. Nepaisant to, tais pačiais metais buvo išleistas karaliaus Frydricho Vilhelmo III kabineto įsakymas, kuriame rekomenduota iš Aukštutinės pilies įrengti karinius sandėlius. 1801 m. pradėti darbai visiškai pakeitė išorinę pastato formą. Visos viduramžių langų angos (išskyrus bažnyčios) buvo užmūrytos, o kitos – iškirptos, išdėliotos pagal naują interjero suskirstymą. Išoriniai aukštai buvo nutinkuoti, o visa tai uždengta nauju žemu stogu. Viduramžių skliautų ir vidaus sienų likučiai buvo nugriauti ir pakeisti medinėmis lubomis. Tas pats buvo padaryta ir Vidurinėje pilyje, kurios rytinis sparnas buvo paverstas grūdų sandėliu. 1803 m. viename iš Berlyno laikraščių pasirodęs Karaliaučiaus studento Makso fon Šenkendorfo (Max von Schenkendorf) straipsnis turėjo proveržio reikšmę tuometinei piliai. Autorius – jaunas poetas romantikas – griežtai protestavo prieš viduramžių paminklo griovimą. Šis kreipimasis lėmė, kad kitais metais buvo parengtas naujas ministrų kabineto įsakymas, draudžiantis toliau griauti pilį.
XX a. trečiojo dešimtmečio politinė padėtis Vokietijoje taip pat turėjo įtakos kasdieniam pilies gyvenimui. 1933 m. gegužės 1 d. ant pagrindinio bokšto kabojo Trečiojo reicho vėliava. Objektas taip pat tapo dažnų iškilmių, kuriose dalyvaudavo aukšti nacių partijos pareigūnai, vieta. Dėl panašių įvykių 1934 m. buvo sukurtas (laimei, neįgyvendintas) projektas rytinėje pilies pusėje pastatyti didelį amfiteatrą. 1939 m. rugsėjo 1 d. Didžiajame refektoriume gauleiteris Forsteris iškilmingai paskelbė apie kairiojo Vyslos žemupio kranto teritorijų grąžinimą Vokietijai, taigi ir apie Vakarų Prūsijos provincijos atkūrimą buvusiose ribose.
Šiame interjere 1940 m. gegužės mėn. buvo pasveikinta Banderia Prutenorum – teutonų vėliavos, paimtos iš Krokuvos Vavelio pilies, kopija. Antrojo pasaulinio karo metais salėje buvo duodami į Hitlerjugendą įstojusių jaunuolių įžadai ir į Rytų frontą išvykstančių kareivių karinės priesaikos. 1941 m. pradėta pastatą saugoti nuo bombardavimų. 1944 m. rugsėjį, be kita ko, iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios buvo padarytas gipsinis Madonos liejinys ir išmontuoti visi šios šventovės vitražai.
Miestas ir pilis labai nukentėjo per 1945 m. karą. Dėl įnirtingų Marienburgo kovinės grupės kovų su 2-osios rusų smogiamosios armijos daliniais buvo sugriauta beveik 80 proc. senamiesčio pastatų. Smarkiai nukentėjo ir rytinės pilies komplekso dalys – Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios presbiterija su mozaikine Marijos su Kūdikiu figūra, pagrindinis bokštas, rytinis Vidurinės pilies sparnas, išorinio užnugario pastatai. Kovo 8 d. besitraukiantys vokiečių kariai susprogdino tiltus per Nogato upę.
Lenkų civilinė administracija mieste atsirado jau 1945 m. balandį, o paskutinį kartą vokiečiai organizuotai išvyko 1957 m. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje senamiestyje buvo sistemingai griaunamos pastatų liekanos. Pirmuosius penkerius pokario metus sugriauta tvirtovė liko Lenkijos kariuomenės muziejaus Varšuvoje žinioje. Buvo planuojama čia atidaryti sostinės įstaigos filialą. Tuo tikslu buvo pradėti pirmieji apsaugos ir valymo darbai, pilies teritorija išvalyta nuo minų, sutvarkyti vartai. Labai svarbus to meto sumanymas buvo sutvarkyti didelę dalį pažeistų stogų, kurie saugojo paminklą nuo kenksmingų oro sąlygų iki planuojamos rekonstrukcijos. Kitus dešimt metų pilimi rūpinosi Lenkijos turizmo ir ekskursijų draugija. Nuolat didėjant turistų srautams, buvo atliekami tolesni valymo ir atnaujinimo darbai. Tačiau jie buvo ad hoc pobūdžio ir buvo atliekami be išsamios dokumentacijos. XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje iniciatyvą saugoti ir tvarkyti paminklą ėmėsi vietos kultūros veikėjų suburtas Visuomeninis pilies atstatymo komitetas. Darbai akivaizdžiai pagyvėjo, komitetas taip pat dėjo pastangas pilyje įrengti muziejų.
Dabar kviečiu prenumeratorius kilti aukštyn į bokšto viršūnę, ir gėrėtis pasakiškomis panoramomis, o kitus raginu visgi rasti porą eurų prenumeratai.
