Nėra paprasta papasakoti jums išgirstą per kelias valandas Veličkos druskų kasyklos požemiuose, tad mūsiškiai pasivaikščiojimai bus keli (pirmuosius rasite čia ir čia). Ypatingo šarmo kasyklos požemiams suteikia žinojimas, kad kasykla tebeveikianti, ir kasdien keli šimtai druskakasių leidžiasi į požemius gerokai giliau, nei vaikštinėja turistai. Šioje kelionėje sužinosim ne tik Veličkos istoriją, bet ir druskos gavybos apskritai, juk kadaise druska buvo nebe pagrindinis maisto konservantas. Taigi, daugiau nei prieš 5000 metų Veličkos apylinkėse gyveno priešistorinės gentys, kurios sugebėjo iš sūrymo gaminti druską, garindamos sūrų vandenį moliniuose induose. Sūrymo nereikėjo specialiai ieškoti: jis tryško paviršiun iš daugybės šaltinių. Neolito žmonės būsimosios Veličkos vietovėje pastatė vieną seniausių pasaulyje druskų „gamyklų”. Bėgo šimtmečiai, bet druskos gavimo būdas iš esmės liko tas pats. Viduramžiais virš Veličkos rūko dengtos krosnys, o jose burbuliavo sūrymas. Druskos šaltiniai buvo gilinami ir aptraukiami medžiu, paverčiant juos sūrymo šuliniais.
Vieną dieną tokio šulinio dugne buvo padarytas epochinis atradimas – rasta akmens druskos. Tai įvyko maždaug XIII a. viduryje, bet kas gali žinoti?.. Gal druskos gabalėlių jau buvo rasta kibiruose, pilnuose sūrymo? Senais laikais akmens druska kainavo didelius pinigus, dėl jos vyko karai, o jos gavybos monopolis buvo akylai saugomas. Nenuostabu, kad Veličkoje esanti druskos kasykla, vadinama druskos kasykla, tapo kunigaikščių ir karalių dėmesio centru, o apie jos pradžią susiformavo legenda.
Iš kur Veličkoje gaunamadruska? Pasak legendos, ją padovanojo Vengrijos karaliaus Belos IV Arpado duktė Kinga. Karalienė tapo Krokuvos kunigaikščio Boleslovo Klastingojo žmona. Ji buvo ne tik graži, bet ir dosni bei išmintinga – paprašė tėvo, kad šis jai kaip kraitį padovanotų vieną iš Vengrijos druskos kasyklų. Ji negalėjo pasiimti kasyklų su savimi į naująją tėvynę, bet… įmetė sužadėtuvių žiedą į vieną iš šachtų. Netoli Krokuvos, Veličkos miestelyje, ji liepė ją lydėjusiems kalnakasiams kasti – netrukus jie ištraukė akmens druskos gabalą, o jame buvo paskendęs sužadėtuvių žiedas. Tas pats, kurį Kinga įmetė šachton! Nuo tada Malopolska turėjo garsėti puikios kokybės druska. Kiekvienoje legendoje yra dalelė tiesos. Akmens druskos atradimas Veličkoje įvyko valdant Kingai ir Boleslovui.
Pirmieji žvalgomieji šachtiniai šuliniai Veličkoje buvo iškasti 1380-aisiais. Gyvenvietei tai buvo tik į naudą: 1290 m. jai suteiktos miesto teisės. Druskos kasyklą ypač gerai aptarnavo Kazimieras Didysis. Paskutinis iš Piastų kodifikavo kasybos teisę. Dokumentas, vadinamas Kazimiero Didžiojo potvarkiu arba statutu, dienos šviesą išvydo 1368 m. ir tiksliai apibrėžė, kaip turi veikti kasykla. Viduramžių Krokuvos Krokuvos anglių kasyklos buvo karališkoji įmonė. Visai įmonei vadovavo kalnakasybos pareigūnas, kuriam talkino raštininkai, kalnakasybos darbų organizavimo specialistai ir įvairių profesijų profesionalai. Juk kasyklai reikėjo kasėjų, krosnininkų, dailidžių, nešikų, vežėjų, aludarių, duonkepių, kalvių, kurpių, virvių meistrų ir kt.
Karalius nustatydavo, kokio dydžio gabalai druskos turi būti išgaunami (390 arba 520 kg sveriantys druskos luitai) ir už kokią kainą jie turi būti parduodami. Įstatyme buvo nurodyta, kuriuose miestuose galima laikyti druską, kas ir kur gali ja prekiauti. Velička tiekė druską ne tik Lenkijos karalystei. Neįkainojamas prieskonis taip pat pasiekdavo Vengriją, Sileziją, Moraviją ir Čekiją. Darbas viduramžių kasykloje buvo sunkus. Kalnakasiai dirbo žibintų šviesoje ir rankomis rinko druską. Kirstukais jie kirto druskos sieneles, formuodami vadinamuosius blokus, t. y. kubo formos luitus. Jie buvo nuimami nuo talų (tam, be kita ko, reikėjo specialių geležinių pleištų) ir formuojami į cilindrus, vadinamus druskos sniego gniūžtėmis. Cilindro forma palengvindavo transportavimą – sniego senį buvo galima suvynioti. Smulki druska buvo pakuojama į statines. Geriausia druskos prieskonių rūšis, vadinamoji perlinė druska (balta ir miltelių pavidalo), buvo pasirašyta karališkuoju ereliu – ji keliaudavo tiesiai ant monarcho stalo Vavelio pilyje.
Viduramžiais buvo dirbama tik I lygyje, eksploatuojant viršutinį Veličkos telkinio sluoksnį – druskos luitus. Iš kur kalnakasiai žinojo, kaip juos rasti? Na, jie stebėjo uolienas, pro kurias kirto žvalgomuosius šulinius, vadinamus krosnimis , – apie perspektyvaus luito buvimą pranešdavo būdingos druskos gyslos. Į šachtą kalnakasiai leisdavosi kopėčiomis arba leisdavosi virvėmis. Tiesiogine prasme vartai į požemius buvo ir tebėra šachtos. Per daugiau nei 700 kasyklos istorijos metų buvo išraustos 26 šachtos. Iki šių dienų išliko Regis (XIV a.), Daniłowicz (XVII a.), Kościuszko (XVIII a.), St Kinga (XIX a.), Paderewski (XIX a.) ir Wilson (XX a.). Pradžioje virš jų buvo įrengti įvairūs žmogaus jėga varomi mediniai turniketai. XV a. virš Serafo šachtos buvo įrengtas pirmasis vėtrungė (t. y. didelis medinis keltuvas), prie kurio buvo prikabinami arkliai. Tikėtina, kad arkliai po žeme atsirado jau XVI a. Gyvuliams šachtoje buvo įrengtos sausos, erdvios arklidės, jie buvo gerai prižiūrimi ir šeriami, nes su jų pagalba kasybos darbai tapo šiek tiek lengvesni.
Dėl plastiškų druskos savybių iš pradžių šachtų ir tunelių nereikėjo apsaugoti. Jie išsilaikė dešimtmečius ir juose nieko nerimą keliančio neįvyko. Tačiau ilgainiui kalnakasiai pastebėjo, kad reikia sutvirtinti kamerų lubas, taip pat ir koridorių lubas bei sienas. Dailidės ėmėsi darbo. Jie naudojo kasetes, t. y. aukštas medines konstrukcijas, padarytas pakaitomis iš medžių kamienų (nuo XIV a.) ir druskos stulpų (nuo XV a.). Šaligatviuose atsirado įvairūs iš lentynų pagaminti apvadai. Druska ir medis sudaro idealią porą. Druska konservuoja medieną, ją sukietina ir padaro atsparią ugniai. Veličkos druskų kasykloje medinės atramos nėra retas reiškinys, net ir šiandieniniai kalnakasiai dažnai naudoja medieną istorinėms požeminėms galerijoms apsaugoti.
Dėl plastiškų druskos savybių iš pradžių šachtų ir tunelių nereikėjo apsaugoti. Jie išsilaikė dešimtmečius ir juose nieko nerimą keliančio neįvyko. Tačiau ilgainiui kalnakasiai pastebėjo, kad reikia sutvirtinti kamerų lubas, taip pat ir koridorių lubas bei sienas. Dailidės ėmėsi darbo. Jie naudojo kasetes, t. y. aukštas medines konstrukcijas, padarytas derinant medžių kamienus (nuo XIV a.) ir druskos stulpus (nuo XV a.). Tuneliuose atsirado įvairūs iš lentynų pagaminti apvadai. Druska ir medis sudaro idealią porą. Druska konservuoja medieną, ją sukietina ir padaro atsparią ugniai. Veličkos druskų kasykloje medinės atramos nėra retas reiškinys, net ir šiandieniniai kalnakasiai dažnai naudoja medieną istorinėms požeminėms galerijoms apsaugoti.
Po žeme dirbantys žmonės turėjo kovoti su daugybe elementų. Jie turėjo apsisaugoti ne tik nuo griūčių ar ugnies, bet ir nuo vandens. Bet koks nuotėkis buvo gaudomas ir išvedamas į paviršių medinių vamzdžių, latakų ir cisternų sistema. Vandens kalno šachta buvo išgaunamas sūrus vanduo, kuris buvo naudojamas kaip žaliava alaus darykloje. Didelį pavojų kėlė bespalvės ir bekvapės metano dujos – jos buvo deginamos siekiant apsisaugoti nuo sprogimo. XVI a. Veličkos kasykla pradėjo veikti kaip gerai organizuota įmonė. Klestėjo ir alaus darykla. Pajamos, gautos pardavus druską, leido atstatyti Vavelio karališkąją pilį. 1515-1523 m. druskos kasyklai vadovavo Janas Boneris, tuo pat metu karaliaus Žygimanto Senojo patarėjas ir dvaro iždininkas. Boneris pasirodė esąs geras valdytojas. Jam vadovaujant, kasykloje buvo atlikta daug patobulinimų – nuo techninių iki organizacinių.
Jano Bonerio užsakymu buvo sudarytas išsamus inventorius, t. y. Veličkos ir Bochnios druskų gamyklų (Velička ir Bochnia kartu sudarė Krokuvos druskų gamyklą) aprašymas. Iš šio dokumento, be kita ko, sužinome, kad XVI a. pradžioje vien Veličkoje dirbo apie 430 žmonių. Kasykla plėtėsi, o požeminis kamerų ir galerijų labirintas darėsi vis tankesnis. Tikriausiai jau XV a. pabaigoje po I lygiu buvo ieškoma druskos. Pirmoji šachta- vertikalus iškasimas, jungiantis du skirtingus šachtos lygius – buvo iškasta apie 1520 m. XVII a. pirmoje pusėje Veličkos kasėjai jau dirbo trijuose lygiuose. XVI ir XVII a. buvo gręžiamos naujos šachtos. Tarp jų buvo Danilovič ir Lois, priklausiusios privačiai Torunės aludarių bendrovei. Janinos šachta buvo paskutinė, pastatyta prieš ATR padalijimus. Iki 1717 m. dėl Veličkos šachtos vyko ginčai su įtakinga Lubomirskių šeima. Ši šeima įkūrė konkuruojančią kasyklą kaimyninėse valdose, iš pradžių Lednicoje (Lubomierz), paskui Sierčoje (Kunegunda) išmušdama savo šachtas.
Pasisvečiavimą pas Veličkos druskakasius pratęsime kitąsyk, o dabar kviečiu prenumeratorius pasidairyti kasykloje, o kitus raginu rasti tą porą eurų.
