Neretai įsuka darbai, rūpesčiai, keblumai į tokį rutinos verpetą, kad lyg voverė bėgi tame problemų ir problemėlių rate, atprasdamas improvizuoti. Susikurti sau kad ir nedidelę šventę kartais taip paprasta, svarbu tik nebijoti netikėtai šovusio galvon sumanymo: juk suplanuota kitaip, tad kai gi čia bus, jei nukrypsim šonan?.. Nors ir žinodami, kad kelionė nuo Lenkijos pajūrio šalia Gdansko iki namučių bus ilgoka – taip ir atsitiko – nutarėme valandėlei-kitai pasukti nuo puikios autostrados (garbė ir šlovė lenkų kelininkams, didi gėda lietuviškiesiems goželiams!) vos kelis kilometrus į kadaise Rytprūsių miestu buvusį Elblongą (Elbląg, lenk.) ir pasidyvyti jo senamiesčiu, nes apie garsiąją šv. Mikalojaus bažnyčią jau teko susižinoti.
Prisipažinsiu – įspūdžiai pranoko visus lūkesčius, mat oras buvo nuostabus, dangus giedrutėlis (nuotraukos išėjo tokios gražios…), o Elblongo senamiestyje šurmuliavo linksma mugė, vandenyje šniokštė lenktyniaujančių irklai, visų nuotaika buvo pakili. Pasistatę automobiliuką prie to paties, kaip ir miestas, pavadinimo upės, patraukėme link iš tolo puikiai matomo, rodos, dangų remiančio, šventovės bokšto, dar nežinodami, kokių pastangų reikės į jį įsiropšti (šventovė – vienas aukščiausių sakraliosios architektūros pastatų Lenkijoje, turintis beveik 100 metrų aukščio bokštą), ir kokias nuostabias panoramas išvysime iš padebesių. Na, kad mūsiškis pasibuvimas Elblonge nebūtų tik vėpsojimu į daugybę įdomybių, pasidomėkime istorija objekto, kurį šįsyk kartu su jumis aplankysime – šv. Mikalojaus katedros praeitimi.
Bažnyčios ištakos siekia XIII a. vidurį, kai buvo pastatyta stačiakampio formos šventoriaus ir 5 korpuso navų. Per du šimtmečius bažnyčia buvo palaipsniui plečiama, dukart keičiant erdvinę struktūrą: iš pradžių buvusi bebokščiu tūriu, pristačius bokštą ir paaukštinus navą, tapo bazilika, o paaukštinus šonines navas – vėl tūrine. 1573 metais bažnyčią perėmė liuteronai. Varmijos vyskupai vėlesniais metais dėjo pastangas bažnyčią susigrąžinti katalikams, tai pavyko tik 1616 m. vyskupo Šimono Rudnickio ir Elblongo miesto tarybos susitarimo pagrindu.
1777 m. balandžio 26 d. virš miesto siautė audra. Vienintelis žaibas trenkė į bokštą, kuris užsiliepsnojo, o paskui ir visa bažnyčia. Dalį baldų pavyko išnešti, tačiau gaisro, apėmusio bažnyčios bokštus ir stogą, užgesinti nepavyko. Netrukus po gaisro sugriuvo skliautai, sunaikindami pagrindinį altorių ir daugelį kitų bažnyčioje likusių įrengimų. Esant sunkiai finansinei padėčiai, miestas negalėjo atstatyti bažnyčios iki pirminės išvaizdos. Visi trys bokštai buvo nugriauti, bažnyčia pažeminta daugiau kaip 6,5 m ir įrengti barokinio stiliaus bokšto skliautai. Trišlaitį stogą pakeitė dvišlaitis.
Tuo metu bažnyčiai bandyta suteikti barokinę išvaizdą: sienos ir kolonos nutinkuotos, o visos skulptūros, kurios anksčiau buvo polichromuotos, perdažytos baltais dažais. 1790 m. buvo rekonstruotas pagrindinis altorius. Pamažu bažnyčioje atsirado naujų baldų. 1850 m. bažnyčioje buvo paklotos naujos marmurinės grindys. Medžiaga buvo atvežta iš Belgijos, iš Namūro ir Dinanto kasyklų. Didžiausia to meto investicija buvo 1906-1907 m. pristatytas naujas bokštas (1777 m. gaisro sunaikinto trijų bokštų masyvo vietoje). Iškilmingas kertinio akmens padėjimas įvyko 1906 m. spalio 24 d. 95 m aukščio bokštas prisijungė prie aukščiausių bokštų visoje Rytų Vokietijoje ir šiandien yra aukščiausias bažnyčios bokštas dešiniajame Vyslos krante. Jo viduje, pirmajame aukšte, buvo įsikūrusi parapijos biblioteka, kurioje buvo apie 1500 tomų, tarp jų daug viduramžių leidinių. Viršutiniuose aukštuose buvo įrengta laikrodžio varymo sistema ir 6 bronziniai varpai.
Per Pirmąjį pasaulinį karą visi 6 varpai buvo rekvizuoti ir skirti išlydyti karo reikmėms. Buvo pagaminti nauji ir 1928 m. pakabinti bokšte. 1923 m. naujuoju Švento Mikalojaus bažnyčios parapijos kunigu tapo kunigas Artūras Katheris, kuris vadovavo bažnyčios interjero tvarkymui ir restauravimui. Jo nuopelnas – bažnyčios prieangyje įrengta atminimo lenta, skirta per tris XIX ir XX a. karus žuvusiems parapijiečiams atminti: 1813 m., 1870-1871 m. ir 1914-1918 m. 1915 m. kunigas Katheris atliko dabartinės zakristijos, pastatytos 1402 m., remontą ir konservavimą. tais pačiais metais jis pradėjo altorių pertvarkymą ir konservavimą. Šių darbų metu buvo atrasti ir konservuoti vertingi XIV a. pabaigos gotikiniai paveikslai. Adolfo Hitlerio valdymo laikotarpiu Vokietijoje kunigas Artūras Katheris buvo aršus Hitlerio ideologijos priešininkas (be kita ko, jis laikė draudžiamos pamaldas Elblonge ir jo apylinkėse gyvenantiems priverstiniams darbininkams), todėl 1940 m. gauleiterio Alberto Forsterio įsakymu buvo išsiųstas iš Vakarų Prūsijos.
Sovietų armijai užėmus Elblongo miestą (1945 01 26-10 02 26), katedra buvo sudeginta iki pamatų 1945 m. vasario 2 d., Dievo Motinos šventės dieną. Pirmasis lenkų kunigas, atvykęs į Elblongą, buvo kunigas Janas Ostrovskis, buvęs Varšuvos sukilėlis. 1945 m. liepą Viešojo administravimo ministerija į Elblongą pasiuntė pranciškonų kunigą Hilarijų Pračą-Pračynskį, kad šis pabandytų sutvarkyti buvusią baptistų koplyčią, nes sudegusi bažnyčia neteikė vilčių, kad bus greitai atstatyta. 1946 m. balandžio 2 d. Varmijos vyskupijos apaštališkasis administratorius Teodoras Benschas pasiuntė į Švento Mikalojaus parapiją kunigą Liudviką Bialeką, kuris ėmėsi sparčiai atstatyti koplyčią.
1947 m. gruodžio 31 d. atvyko naujasis Švento Mikalojaus parapijos klebonas ir Elblongo dekanas kunigas Vaclavas Hipšas, kurio tikslas, be kita ko, buvo atstatyti bažnyčią. 1948 m. gegužės 7 d. kunigas V. Hipšas suorganizavo Elblongo istorinės Švento Mikalojaus bažnyčios atstatymo komitetą, kurio užduotis buvo atstatyti katedrą. 1948 m. liepos 25 d. prasidėjo bažnyčios griovimo darbai. Bažnyčioje buvo pakloti bėgiai, vagonais išvežta apie 7 tūkstančiai(!) kubinių metrų griuvėsių. Kasdien savanoriškais pagrindais dirbo apie 25 žmones, padėjo 4 ir 6 pradinių mokyklų, gimnazijos ir komercinės vidurinės mokyklos mokiniai.
Taip pat dirbo Lenkijos tarnybos jaunimas. Valstybės lėšomis buvo paruošti klojiniai betoninei plokštei, iš kurios bus suformuotos būsimos katedros lubos. 1950 m. lubos buvo įbetonuotos ir užtaisytos bituminiu veltiniu. Svarbus įvykis tais metais buvo trijų varpų iš apgadintos Elblongo Šv. anos bažnyčios įmontavimas į atnaujintą plieninę Šv. Mikalojaus bažnyčios bokšto konstrukciją. Šiais metais taip pat buvo nutinkuota trečdalis šios bažnyčios interjero. Dvasininkų persekiojimas neleido tęsti šių darbų. 1952 m. vasario 10 d. tėvui Hipšui buvo įsakyta per tris dienas išvykti iš Elblongo ir jis buvo perkeltas į Ostrodą. Naujas parapijos kunigas ilgai nebuvo patvirtintas. Tėvą Hipšą pakeitė kunigas Gracjanas Rudnickis, kuris Elblonge nesijautė gerai, tad 1954 m. gegužę parapiją perėmė kunigas Gedyminas Pileckis. Iš karto po to, kai perėmė sielovadą, jis pradėjo rinkti lėšas tolesniam bažnyčios rekonstrukcijos etapui. Iš 1954 m. lapkričio 8 d. Kultūros ir meno ministerijai išsiųsto rašto matyti, kad jis norėjo atstatyti bažnyčios stogą, atkurti buvusį garbingo paminklo siluetą, kuris dar labiau pagražintų miesto vaizdą, be to, užtikrintų, kad ankstesnis valstybės finansinis indėlis į šios bažnyčios atstatymą nenueitų veltui.
Taigi, tolesniam darbų vykdymui G. Pileckis prašo tuo metu skirti 198 620 zlotų vertės statybinių medžiagų. 1955 m. sausio 17 d. diena atnešė netikėtą statybinę nelaimę Švento Mikalojaus bažnyčiai. Tą dieną siautusi audra išdaužė tris bažnyčios langus, išdaužė daugybę stiklų kituose languose ir nuplėšė stogą virš zakristijų, kuriose įrengti originalūs gotikiniai skliautai. Kunigas Pileckis 1955 metais, rūpindamasis stogo atstatymu, nepraleido nė vienos progos iš apleistų bažnyčių perimti jų kilnojamąją įrangą. 1954 m. kovo 23 d. Gdansko vaivadijos Nacionalinės tarybos Religinių reikalų departamento sprendimu iš Rozgarto menonitų bažnyčios jis gavo šią įrangą: vargonų laužą, šešis suolus, sakyklą ir altoriaus komplektą. Tą pačią dieną jis iš Novemo evangelikų bažnyčios gavo 80 proc. sunaikintą vargonų liekaną, sakyklą, altoriaus komplektą, ąžuolinę spintą bažnytiniams drabužiams ir visus šios bažnyčios suolus.
Tolesnė kunigo Pileckio veiklos sritis buvo poevangelikų bažnyčios Jasnoje, Staleve ir Fiščeve. Iš Jasnos jis gavo 45 suolus ir altoriaus priestatą, iš Stalevo – sakyklą ir taip pat altoriaus priestatą, o iš Fiševo – altorių ir sakyklą. 1955 m. gegužės 28 d. pavyko gauti buvusį pagrindinį altorių iš Elblongo Trijų Karalių bažnyčios Naujamiestyje. Mainais už tai pranciškonai gavo medinį švento Juozapo altorių. Buvo gauta daug kitų įrenginių. Tarp paveldosaugininkų būta nuomonių, kad bažnyčios bokštas buvo pernelyg agresyvus ir jo plieninę konstrukciją reikėtų nugriauti. Dėl to G. Pileckis paskatino paskirti ekspertų komisiją, kuri 1956 m. birželio 29 d. nusprendė, kad statinys yra unikalus ir saugotinas, kad jis yra gerai išsilaikęs ir tokios būklės gali išlikti dar iki 20 metų. Komitetas laikėsi nuomonės, kad iš visų pusių būtina išsaugoti dabartinės būklės bokšto kupolo plieninę konstrukciją ir restauruoti kupolą pagal paveldosaugininkų reikalavimus.
Ruošiantis uždengti bažnyčią stogu, reikėjo pastatyti išorinių sienų apvadą, todėl 1957 m. gegužės 19 d. kunigas Pileckis buvo priverstas nupirkti 100 000 plytų. 1957 m. spalio 8 d. jis iškeitė 60 000 plytų, kurias neseniai buvo įsigijęs, į tiek pat plytų iš ką tik nugriautos Kadynės bažnyčios. Šios plytos buvo panaudotos apgadintam bažnyčios bokštui užtaisyti. 1965 m. galima laikyti bažnyčios rekonstrukcijos pabaiga. 1969-1989 m. bažnyčioje buvo įrengti vitražai, saulėtą dieną suteikiantys katedros interjerui fantastiškus šviesos žaismus – Lietuvoje panašias grožybes galime išvysti nebent Anykščiuose esančioje šv. Mato bažnyčioje, Anortės Mackelaitės viktražais išpuoštoje, beje, visuotinio stygiaus laikais – sovietmečiu.
Vertingiausi interjero įrangos elementai yra gotikinė bronzinė 1387 m. meistro Bernhauserio pagaminta krikšto krikštykla, medinės apaštalų figūros, didelė gotikinė šventojo Mikalojaus skulptūra ir vėlyvosios gotikos altoriai, perkelti iš kitų Elblongo bažnyčių (Trijų karalių, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir kiti. 1397 m. bažnyčia gavo pirmuosius vargonus, o 1404 m. Senamiesčio bažnyčioje jau buvo dveji vargonai. Dar kartą jie paminėti 1453 m., kai vargonininkui buvo mokama groti dviem instrumentais – didžiuoju ir mažuoju. Per kelis šimtus metų vargonai buvo perstatyti ir tikriausiai buvo pagrindinės Senamiesčio bažnyčios pasididžiavimas.
Žinoma, kad jie sudegė per 1777 m. bažnyčios gaisrą. Po nelaimės buvo pastatytas nedidelis laikinas instrumentas. 1803 m. tuometinis Švento Mikalojaus bažnyčios klebonas Valentinas Gansvindtas, norėdamas pastatyti naujus vargonus, pardavė daug vertingos bažnytinės įrangos, paslėptos bažnyčios ižde. Tikėtina, kad nauji vargonai taip ir nebuvo pastatyti. Tik kitas parapijos klebonas Andreasas Rehaagas ėmė stengtis įsigyti naujesnius ir geresnius vargonus. Iš pradžių bandyta įsigyti vargonus iš buvusios jėzuitų bažnyčios Braneve, kuri buvo ką tik išmontuota, tačiau šio sumanymo atsisakyta, o naujas 35 balsų instrumentas buvo užsakytas iš Arendt firmos Dancige. Statybos darbai truko nuo 1818 iki 1821 m., juos finansavo ne tik bažnyčia, bet ir visa Elblongo bendruomenė, surinkusi 993 talerius. Didžiulę 2000 talerių sumą šiam tikslui paaukojo protestantų pirklys Gotfrydas Šiplikas. Tai leido pastoriui Rehaagui 1821 m. spalio 21 d. iškilmingai pašventinti naujuosius vargonus.
1926 m. vargonų statytojas Brunas Giobelis iš Kenigsbergo senųjų vargonų vietoje pastatė naują instrumentą. Vargonuose buvo įrengti 53 balsai, trys manualai ir pedalas. Šie vargonai buvo sunaikinti per 1945 m. vasario 2 d. katedros gaisrą. 1955 m. kunigas Gedyminas Pileckis užsakė Zygmunto Pietrzako įmonei iš Vloclaveko rekonstruoti vargonus, kurių likučius gavo iš Nowemo bažnyčios. 1955 m. lapkričio mėn. ekspertų komisija konstatavo, kad vargonai pagaminti pagal rekomendacijas. Instrumentas turi pneumatinę traktūrą, vieną varpinę, du manualus + pedalą ir 26 balsus. 2011 metais instrumentas buvo restauruotas ir išplėstas. 1979-1987 metais Švento Mikalojaus katedros vargonininkas buvo Henrykas Gvardakas.
Daugiau apie katedros seniausią – tolimus viduramžius siekiančią – istoriją papasakosiu prenumeratoriams šventovės viduje, o taupiuosius – nesiryžtančius AIDŲ prenumeratai skirti net du eurus, pakviesiu tik į katedros prieangį – jame itin įdomi parodėlė, akivaizdžiai iliustruojanti vietinės Bažnyčios – turiu omenyje dvasininkiją – ir pasauliečių betarpišką ryšį Lenkijoje, gerokai besiskiriantį nuo akivaizdaus Bažnyčios ir visuomenės atotrūkio Lietuvoje. Jei manote, kad pikčiurnauju ar klystu – esate neteisūs, ir štai kodėl.
Elbloge esančios šv. Mikalojaus katedros durys nuolat atviros tiek atvykėliam, tiek tikintiesiems, o viduje laukia parodėlė apie judėjimą „Solidarumas”.
Galop Lenkiją išlaisvinusio iš kompartijos jungo „Solidarumo” sambūriai bemaž dešimtmečiu pralenkė didžiuosius Sąjūdžio mitingus.
Koks iškalbingas šūkis transparante! Ką čia ir bepridursi…
Katedros prieangyje esančios nuotraukos primena tikinčiųjų susitikimus su popiežiumi jo piligriminės kelionės į Lenkiją metu.
Stendas prie paminklo šv. Jonui Pauliui antrajam primena svarbiausias jo biografijos datas ir apsilankymą Elblonge 1999-ais.
Taip šventovės vidus atrodė iki visa naikinančio sovietų kariaunos užplūdimo 1945-ų sausį.
Čia taupiųjų skaitytojų pažintis su šv. Mikalojaus katedra Elblonge baigta, o prenumeratorius kviečiu paganyti akis į šventovės grožybes – jos puikios!
