Bet kuris vaikas jums nedvejodamas pasakys, kad daugelį amžių kryžiuočiai rengė karo žygius į Lietuvą, labai originaliu būdu – kalaviju, ugnimi ir vergove – piršdami lietuvaičiams krikščioniškąjį tikėjimą. Sekinantys riterių antpuoliai baigėsi tik grobikams pralaimėjus Žalgirio mūšyje, po kurio jungtinės lietuvių ir lenkų pajėgos buvo apsiautę kryžiuočių ordino irštvą – Marienburgo pilį, tačiau didžiulis gynybinis kompleksas, apsirūpinęs maistu ir vandeniu, sugebėjo atsilaikyti. Dar būdamas vaikas, skaičiau Petro Tarasenkos ir kitų autorių knygas apie senovę ir jose minimą Marienburgą, o šiemet ketinimai savo akimis išvysti šią tvirtovę buvo įgyvendinti. Malborku pavadintoje milžiniškoje pilyje – didžiausiame plytų mūro gynybiniame statinyje – lenkų restauratoriai iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių prikėlė didingą istorinę aplinką, kurioje kadaise tarpo didžiausi Lietuvos priešai – kryžiuočių ordino magistrai. Amžiams bėgant, tvirtovė prarado savo gynybinę reikšmę, sunyko kadaise galingas riterių ordinas, tačiau mūsų atmintis apie plėšikiškų žygių įtaką Lietuvos istorijai tebegyva. Pasinaudosime proga savo akimis išvysti erdves, kuriose viduramžiais karališkai gyveno faktiški kryžiuočių ordino valdovai – didieji magistrai, įamžinti skulptūromis pilies kieme. Pažintį su jais pradėsime istorine magistrų pastato apžvalga.
Vidurio pilies vakariniame sparne yra unikalus pastatas – didžiųjų magistrų rūmai, pastatyti XIV a. pabaigoje, t. y. vienuolynų valstybės Prūsijoje vystymosi viršūnėje. Tai architektūriškai turtingiausias ir meniškai vertingiausias pastatas visame Ordino palikime, savo architektūros lygiu prilygstantis geriausioms vėlyvųjų viduramžių Europos didikų rezidencijoms. Tai taip pat išskirtinis viduramžių inžinerijos ir statybos kūrinys. Šiame unikaliame pastate buvo visapusiškai išreikštas vienuolinės valstybės valdovų reprezentacijos poreikis – tiek originalūs fasadai, tiek monumentaliai ir kartu funkcionaliai suplanuoti interjerai.
Rūmų interjerai buvo prabangiai įrengti su tam laikmečiui būdingais šildymo ir sanitariniais įrenginiais, suteikiančiais vėlyvųjų viduramžių laikotarpiui maksimalų komfortą. Pagrindinio rūmų aukšto šiaurinė ir rytinė dalys buvo skirtos privačioms didžiojo magistro ir jo palydovo patalpoms, t. y. jo drabužinei, miegamajam, tualetui ir kitiems gyvenamojo pobūdžio interjerams. Šalia gyvenamųjų kambarių buvo privačios didžiojo magistro koplyčios (galbūt dedikuotos šventajai Kotrynai) su presbiterija, šiek tiek išsikišusia iš rūmų korpuso į Vidurinės pilies kiemo plokštumą.
Galingas Malborko pilies kompleksas, nuo 1309 m. buvęs Teutonų ordino galios ir administracijos centru Prūsijoje, yra vienas svarbiausių ir garsiausių pilių architektūros kūrinių Europoje. Iš plytų sumūrytas kompleksas padalytas į tris pagrindines dalis: pietuose yra senesnė Aukštoji pilis – konvento buveinė, viduryje – vadinamoji Vidurinioji pilis su reprezentacinėmis, gyvenamosiomis ir administracinėmis didžiojo magistro patalpomis, o šiaurėje – platus priešpilis su ūkinėmis funkcijomis (dirbtuvės, arklidės, tvartai). Šis puslapis skirtas unikaliam Vidurio pilies pastatui – Didžiojo magistro rūmams, taip pat greta esančiam Didžiajam refektoriumui. Jie yra architektūrinis akcentas Didžiojo magistro tarnybą aptarnaujančių pastatų komplekse – vienoje žymiausių Europos vėlyvųjų viduramžių kunigaikščių rezidencijų.
Pirmuosius „rūmus“, architektūriškai dar labai kuklius, pastatė didysis magistras Liuteris fon Braunšveigas (1331-1335). Tikrasis gyvenamasis pastatas buvo įrengtas senesniame ūkiniame pirmojo užkampio sparne (apie 1300 m.), kuris šiam tikslui buvo pertvarkytas iš vidaus. Taip pat buvo pastatyti nauji reprezentaciniai pastatai – elegantiška privati koplyčia rytuose ir Didysis refektoriumas šiaurėje. Refektoriumas buvo pagrindinė salė, kurioje vykdavo svarbūs susitikimai (pvz., nacionalinės ir generalinės kapitulos), taip pat vieta, kurioje du kartus per dieną valgydavo didžiojo magistro svita. Maždaug po pusšimčio metų pirmieji rūmai nebeatitiko didžiojo magistro gyvenimo, reprezentacinių ir administracinių reikalavimų. Todėl valdant didžiajam magistrui Konradui Ziolneriui von Rotensteinui (1382-1390 m.) netrukus po 1382 m. rūmai buvo smarkiai išplėsti. Statybos darbai baigti 1395 m. valdant didžiajam magistrui Konradui fon Jungingenui (1393-1407). Tuo metu pastatytas didingas statinys išliko beveik nepakitęs iki šių dienų.
Didžiųjų magistrų rūmai žavi ne tik savo modernia architektūrine forma, bet ir gerai apgalvota vidaus struktūra, kurioje į darnią visumą sujungtos reprezentacinės funkcijos, administracija ir asmeninis kunigaikščio komfortas. Rūmų išplanavimo pagrindas – administracinių funkcijų (kanceliarijos, archyvo) integravimas su gyvenamosiomis patalpomis ir didžiojo magistro kabinetu, o kiekviena iš šių funkcijų buvo susieta su konkrečia vieta interjero erdvinėje sąrangoje. Taigi modernių valdymo ir administravimo metodų principai buvo perkelti į architektūros kalbą tuo metu, kai nuo viduramžių klajojančio dvaro pereita prie modernaus teritorinio valdymo. Todėl didžiųjų magistrų rūmai yra konstrukciniu požiūriu – XIV a. didžiojo magistro pareigybę supančio dvaro proceso, kurį lydėjo nuoseklus aukščiausio ordino atstovo pareigybės „kunigaikščiavimas“, rezultatas. Europos kontekste didžiųjų magistrų rūmus galima laikyti moderniausiu to meto gyvenamuoju pastatu.
Gana detalius didžiųjų kryžiuočių ordino magistrų atvaizdus galima išvysti istorinėse knygose.
Po viduramžių Marienburgo-Malborko pilis patyrė daugybę reikšmingų transformacijų ir pertvarkymų, kuriuos lėmė pasikeitusi jos paskirtis, karo žala ir restauravimo projektai, todėl nemaža dalis pilies šiandien yra XIX-XX a. paminklosauginis paminklas, o ne architektūrinis viduramžių pilies kilmės įrodymas. Tačiau tai netaikoma didžiųjų magistrų rūmams ir Didžiajam refektoriumui, kurių XIV a. pabaigos statybinė medžiaga išliko beveik nepakitusi. Dėl šios priežasties rūmai ir jų aplinka yra itin perspektyvus tyrimų objektas, nes yra nedaug panašių to meto rezidencijų, kurių viduramžių struktūra išliko tokia autentiška.
Taip žinomiausią ordino magistrą – Konradą fon Jungingeną – pavaizdavo nežinomas XVIII amžiaus dailininkas.
Valdovų rūmuose taip pat buvo vykdomi restauravimo ir konservavimo projektai, tačiau jie ne taip stipriai pažeidė pirminę pastato medžiagą, kaip kitose pilies dalyse. Istoriniu požiūriu ypač svarbi pirmoji, vadinamoji „romantinė“ restauracija. Ji siejama su modernaus prūsiškojo patriotizmo gimimu ir į šį patriotizmą įsitvirtinusios moderniosios paminklosaugos Prūsijoje ir Vokietijoje formavimusi. Malborko, kaip istorinio paminklo, atradimas prasidėjo nuo Frydricho Gilio (1772-1800), kuris, 1794 m. apsilankęs Malborke, romantizmo atspalvį turinčiuose piešiniuose užfiksavo nykstantį pilies grožį.
Vaizdžiai kryžiuočių ordino narių puotą yra aprašęs Adomas Mickevičius „Konrade Valenrode”, o taip pavaizdavo riterių lėbavimus dailininkas.
1795 m. Berlyno dailės akademijoje surengtoje parodoje Frydrichas Gilis pristatė dešimt akvarelių, vaizduojančių Malborko vaizdus, ir taip pirmą kartą sukėlė Prūsijos inteligentijos entuziazmą dėl šio fondo. Vėliau prasidėjusi kova dėl buvusios vienuolyno rezidencijos išsaugojimo 1804 m. baigėsi pirmąja istorinių paminklų mylėtojų sėkme, kai karalius Frydrichas Vilhelmas III oficialiai perėmė Malborką savo globai. Tuo metu jau pradėta galvoti apie restauravimo darbus, kurie galiausiai buvo pradėti 1817 m. – tai vienas pirmųjų šiuolaikinių konservavimo projektų žemyne.
Didžiojo magistro apartamentuose dažnas meno kūrinys buvo sakralaus pobūdžio.
Dėl 1813-1815 m. karų (vokiškai vadinamų išsivadavimo karais) Malborko, kaip Prūsijos istorijos šaltinio, simbolinė vertė labai išaugo, o tai tiesiogiai atsispindėjo romantizmo dvasia restauruojant didžiųjų magistrų rūmus. Todėl rūmų architektūra taip pat darė ypatingą įtaką Karlo Frydricho Šinkelio kūrybai, todėl rūmai laikytini istorizmo Prūsijoje atspirties tašku. Apie rūmų istoriją bei konservavimo ir restauravimo darbus galima būtų pasakoti ilgai, tačiau laikas mums verti dailias duris, ir žengti į ilgus amžius daugeliui neprieinamas didžiųjų magistrų valdas – dairytis kviečiu prenumeratorius.
Išraiškingo kartušo istoriją sužinosime netrukus – kviečiu jus prenumeruoti AIDUS, ir pradžiuginti save pažinimo malonumu.
