Aplankiusi nemažai miestų, pilių ir šventyklų, mūsų grupė dviem lengvaisiais automobiliais vingiuotu kalnų keliu vyksta į tradicinį japonišką kaimą Shirakawa-go (Unesco saugojamas objektas). Mūsų akims neįprasti kalnų vaizdai pro automobilio langą užburia grožiu. Nuvirtęs ant kelio didelis medis sujaukia mūsų planus, tad tenka apsisukti ir važiuoti kitu keliu, darbai kalnuose tikrai užtruks. Kaimas pasitinka mus apsiklojęs ryte iškritusiu sniegu. Pasakojama, kad žiemos metu šis kaimas buvo visiškai nepasiekiamas iš kitų regionų, tad žmonės gyveno gana uždarą gyvenimą, ko pasėkoje susiformavo savitas architektūros stilius, kai namai dengiami stačiais šiaudų stogais, o prie pat namo įrengiamas baseinas sniegui tirpinti.
Vaikščiojant kaimo gatvikėmis aiškiai suvokiau, iš kur kilo ta ypatinga japoniškų sodų dvasia. O gi iš čia, iš gamtos, Iš kalnų upelių, mažų ir didelių krioklių, sruvenančio vandens ir samanotų akmenų. Mintys sukasi ir apie tai, kokią didelę ekonominę pažangą padarė ši šalis. Namo viduje pakabintos nuotraukos byloja apie tai, kad dar 1967 metais čia gyveno didelė 32 asmenų šeima, augino ryžius, daržoves ir šilkverpius. Šilkverpių auginimui buvo pritaikomas antras namo aukštas. Kaip kurie namai turėjo pirmą aukštą ir stogą, kiti kuklesni, nes stogai prasideda tiesiai nuo žemės, taip paprasčiau ir pigiau pastatyti. Koks gyvenimas kalnų kaime žiemą galima įsivaizduoti ir iš ilgų įbestų į žemę pagalių palei kelią. Pagaliai reikalingi kaip orientyras smarkiai prisnigus iki kokių 2 metrų aukščio pusnių, t.y. virš žmogaus galvos, tada pagal kyšantį iš pusnies pagalį ir pareisi namo. Stebėdami savo pačių tiltu judančius šešėlius pereinam per išdžiūvusią, akmenuotu dugnu upę. Pavasarį tirpstant sniegui, čia vaizdas bus visai kitos.
Toliau mūsų kelionės tikslas yra Kamikochi nacionalinis parkas kalnuose, dar vadinamas Japonijos Alpėmis, Japonijos simbolis Fuji (Fudži) kalnas ir Senga krioklys. Įspūdingo grožio vietos, kurias aprašyti žodžiais tikrai sunku.
Vėliau nuvykstame į wasabi krienų laukus bei paragaujame ledus su wasabi.
Visos kelionės metu ragavome įvairius japoniškus patiekalus ir saldumynus, ledus su žaliąja arbata, aplankėme žuvų turgų. Japonijoje maistas nėra brangus, už 1000 jenų (maždaug 6 eurus) galima skaniai ir sočiai papietauti, maistas visada skanus ir greitai atnešamas. O arbata arba sultinys atnešami kavinėse iš karto – užsakius maistą – ir nemokamai. Skaniausias maistas būdavo šeimyninėse mažose kavinėse (didelių kavinių Japonijoje nėra), kur vyresnio amžiaus japonų pora paduos labai skanų maistą ir įpils arbatos iš didelio seno šeimiyninio arbatinuko.
O vakarienė ir nakvynė japoniško stiliaus šeimyniniam viešbutukyje, kurį valdo ketvirtoji šios šeimos karta, su mūsų persirengimais tradiciniais japoniškais rūbais, leido pajusti tikrąją tekančios saulės šalies dvasią.
