Valstybės gynimo tarybos siūlymas (Prezidento iniciatyva?) didinti išlaidas gynybai iki 5,5-6 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) yra savalaikis ir sveikintinas. Verta pasigilinti, kaip šis skaičius atrodo ne tik BVP, bet ir valstybės biudžeto bei dabartinių (perspektyvinių) mokesčių kontekste. Nesigilinančiam į finansines peripetijas ne itin suprantamas skirtumas, ar gynybai bus skiriami 3, ar 4, ar 6 procentai BVP – rodos, tai menki skaičiai. Bendrojo vidaus produkto kontekste – galbūt ir taip, tačiau verta suprasti, koks yra BVP ir biudžeto santykis. Jo kontekste 6 procentai gynybai – milžiniškas, sunkiai įgyvendinamas, tačiau geopolitinės situacijos fone būtinas skaičius.
2023-ųjų BVP buvo ~74 mlrd. eurų, prognozuojamas šiemetis (įvertinant augimą) gali būti ~75,5 mlrd., po kelių metų – ~80 mlrd. Savo ruožtu, šių metų biudžetas ~19 mlrd., t.y. ~1/4-1/5 BVP. Nesudėtinga paskaičiuoti, kad 5,5-6 procento nuo BVP yra mažiausiai penktadalis, o greičiau – ketvirtadalis biudžeto. Tai kolosalus, sunkiai įsivaizduojamas krūvis perskirstomai BVP daliai, kurioje ir taip katastrofiškai trūksta lėtų viešosioms paslaugoms – sveikatos apsaugai, švietimui, socialinei rūpybai, keliams ir t.t. Tačiau „priešas už vartų”, tad kvestionuoti Gynimo tarybos sprendimą netinkamas laikas.
Didesnę nuostabą, nei ryžtingas sprendimas esminiai didinti išlaidas gynybai, kelia Prezidento nuostata nedidinti mokesčius. Nereikia būti finansų ekspertu, kad suprastum, jog gynybos išlaidų didinimui reikia papildomų 2-2,5 mlrd. eurų – kur juos paimti? Skolinantis? Kadenciją baigusi valdžia gali skambiai pasigirti neginčijamu nuopelnu: baikščiai vengusi įvykdyti būtiną mokesčių reformą, ji tragiškai praskolino Lietuvą. Valstybės skola per kelerius metus išaugo drastiškai – 12 mlrd. eurų, ir šiandien viršija 30 mlrd. Nesunku paskaičiuoti, kad proliberali vyriausybė skolą paaugino geru trečdaliu. Skolos krūvis, sąlygotas gėdingo baikštumo sąžiningiau perskirstyti augančias pajamas, sunkia našta guls ant būsimų kartų pečių.
Pasiūliusi aktualų sprendimą solidžiai didinti gynybos finansavimą, Gynimo taryba labai kukliai užsiminė apie to finansavimo šaltinius, išskyrus išankstinį Prezidento veto mokesčių didinimui. Tiesą sakant, lyg ir ketinama kreiptis į europines organizacijas paramos „pasienio valstybės” saugumui, tačiau kaip reaguos tos institucijos nėra aišku. Vadovaudamiesi posakiu „Dievu pasitikėk, bet pats nežiopsok”, pasvarstykime apie savo pačių galimybes gerokai daugiau lėšų skirti krašto apsaugai. Atimsime iš socialinių programų, kurių ir taip visos siūlės braška? Dar mažiau pinigų skirsime nudrengtiems keliams ar spėjusiai pajuoka tapti „betonkės” rekonstrukcijai, panašesnei į sudėtingą ralio trasą, o ne valstybinės reikšmės kelią?
Išeitis yra, ir ją skuba gudriai užpudruoti verslo magnatų nusamdyti suktaveidžiai gudručiai, įsitaisę šiltose lobistinių organizacijų kėdėse ar bankonomistų pareigose. Vieningu choru jie baugina, kad pasikeitus oligarchams palankiai mokestinei sistemai (taip pačiai, kurią bailiai nesiryžo pertvarkyti proliberali „užingridų” vyriausybė), grius visa valstybės ekonomika, o investuotojai išsilakstys kaip Hanso kiškiai animaciniame filmuke. Drįstu patikinti, kad nieko panašaus neįvyks, o ir apskritai nebus jokių ekonominių ar socialinių kataklizmų, išskyrus aršų samdytų lobistų ir bankonomistų ermyderį. Nuolat augantis pajamų pyragas bus perskirstomas teisingiau, solidariau, atsakingiau ir prasmingiau – tik tiek bus permainų.
Esminis klausimas, kurį sprendžiant gali padaryti apmaudžią klaidą valdžios vyrai ir moterys, ėmęsi mokestinių permainų – kokio dydžio ir pobūdžio pajamos turėtų būti labiau apmokestintos? Nepaprastai svarbu bus ir aiškiai komunikuoti permainas visuomenei, užgožiant oligarchų nusisamdytų gudručių keliamą erzelį. Labiau apmokestinti darbines pajamas, kitaip tariant – algas, atlyginimus, būtų grubi ir nedovanotina klaida, kaip ir smulkaus verslo mokestinės naštos didinimas. Darbinės pajamos (netto) ar dividendai iki 50 tūkst. eurų turėtų būti atskaitos riba, kurios mokestiniai pokyčiai nepaliestų. Gerokai paaugti turėtų pajamos iš kapitalo vertės prieaugio, dividendų, nuomos ir t.t., kitaip tariant – ne darbinės, o pasyvios įplaukos.
Neabejotina, kad visuomenės nepasitenkinimą būsima mokesčių reforma – o tokia būtina, žinant Lietuvos mokesčių sistemos išskirtinį palankumą turtingiausiems – lobistinių verslo organizacijų klapčiukai bandys kurstyti užtušuodami apmokestinimo objektą. Labai tikėtina, jog bus bauginama dirbančiųjų pajamų didesniu apmokestinimu, nutylint tikrąjį būtinos reformos tikslą – milijoninius pelnus, nugulančius į mažumos kišenes. Tik aiški komunikacija visais lygmenimis ir pirmųjų valstybės asmenų ryžtas bei principingumas gali padėti išspręsti itin keblų, bet gyvybiškai svarbų finansavimo gynybai augimą. Ar pakaks pilietinio principingumo, šalto proto ir politinės valios valstybės lyderiams? Pagal tai ir spręsime apie jų darbą Lietuvai, o ne turtuolių kišenėms.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
