Tęsdami ilgaamžes grobikiškas „tradicijas”, putlerio skėriai toliau aršiai skverbiasi į kariauti pavargusios Ukrainos žemes. Kagėbistinės imperijos ekonomika braška per visas siūles, kaista it katilas virš laužo, tačiau niekaip neužbuksuoja. Kodėl? Kas lemia, kad trejus metus agresiją vykdanti „deržava” nepatiria esminius ekonomikos sukrėtimus, karui ryjant milžiniškus resursus ir besibaigiančius žmogiškuosius(?) išteklius. Panagrinėkime.
Bandydamas suvaldyti infliaciją (beje, ne itin sėkmingai), agresorės centrinis bankas nuolat kelia palūkanų normą, tad šiandieną būsto hipoteka priartėjusi prie 30 procentų. Įpirkti tokį brangų būstą gali nebent prisivogę putininiai valdininkai, tad nekilnojamojo turto plėtotojai susiduria su labai rimtais sunkumais, bandydami padengti įsiskolinimus bankams: nemaža dalis jau pastatytų būstų stovi nenupirkta, o kreditus bankams plėtotojai turi mokėti. Stoja investicijos į pramonę, nes jos įmonės nesugeba skolintis, esant tokioms aukštoms palūkanoms. Karinis kompleksas, ryjantis vis didesnę biudžeto dalį, kol kas duoda darbo ir skurdžiuose regionuose gyvenantiems, tačiau ir ši laikina „pažanga” tėra iliuzija. Pagaminta karinė produkcija – tankai, šarvuočiai, lėktuvai, pabūklai ir t.t. – jokios pridėtinės vertės nesukuria, nes yra tiesiog išdaužoma mūšio lauke, ir lieka ten rūdyti.
Dar liūdnesnis vaizdelis laukia putininės ekonomikos, kai karas baigsis arba įsigalės paliaubos. Karinės pramonės mašina stos, nauja produkcija bus niekam nereikalinga, daugybė žmonių akimirksniu neteks darbo, o konversija užtruks ne vienerius metus. Dėl nuvertėjančio rublio brangsta iš užsienio tebevežamos prekės, mažėja rusų galimybė keliauti užsienin, nors ja ir naudojasi niekingai maža gyventojų dalis. Dauguma rusų neišgali nuvažiuoti toliau okupuoto Krymo, valiutą nėra laikę rankose, tad tegali pabėdavoti dėl nuolat brangstančių produktų: pvz., bulvės pernai pabrango dvigubai. Avigalvių, norinčių atgulti žemėn pafrontėje ar grįžti iš karo invalidu, beveik neliko, tad tenka vežtis siauraakius iš kito diktatoriaus šalelės.
Kodėl gi „deržavos” gyventojams netrūksta vakarietiškų prekių, o kariniam pramonės monstrui – aukštųjų technologijų produktų, naudojamų žudant Ukrainos žmones? Atsakymas paprastas kaip „dukart du”, tačiau pirma peržvelkime jo atgarsius. Lietuva pasiryžo esminiai didinti išlaidas krašto gynybai – savalaikis ir sveikintinas žingsnis, tik papildomo finansavimo šaltiniai skęsta tirštoje migloje. Ne kažin ką nustebins, jei nauji poreikiai bus mechaniškai „sukrauti” kiekvienam Lietuvos piliečiui, juk kadaise tūlas premjeras-dviratininkas iš krizės važiavo ant pensininkų pečių, sumažindamas ir taip varganas socialines išmokas.
Putininės ekonomikos išlikimo priežastis paprasta – besaikis, jokių sąžinės skrupulų neturintis visų mosčių vertelgų (t.t. lietuviškųjų) GODUMAS. Godumas, užgožiantis blaivų protą, nebesuvokiant, kad prekiavimas su „deržava”, kad ir per trečias šalis, gali su laiku atsisukti prieš mūsų šalį, ir – paradoksalu, bet realu – prieš tų pačių vertelgų susikrautus turtus, atkakliai varant biznį su agresore. Todėl ir šliaužia į valdžios rūmus suktasnukiai lobistai bei verslininkų-vertelgų delegacijos, prašančios atrišti rankas prekybai su kruvinu režimu.
Rieda į „deržavą” sunkiasvorės „vežėjų” mašinos, okupantai iki soties vaišinami lietuvišku alučiu, netrūksta per trečiąsias šalis (pirmiausia – Kazachstaną) tiekiamų elektronikos komponentų. Daugybė vakarietiškų (t.t. lietuviškų) vertelgų nesikuklina iki šiol remti mokesčiais kruviną režimą. Jie ir yra tikroji putininės ekonomikos atsilaikymo priežastis – išdavikiška, niekinga ir niekšinga. Ar lenksis jai iki žemės naujoji Lietuvos valdžia, pamatysime netrukus.
