1. Skitais buvo laikomi tie, kurie plačiai gyveno į šiaurę nuo Romos ir Graikijos. 2. Iš kur kilo pavadinimas Scythen? 3. Tai buvo sena, bet atšiauri ir žiauri barbarų tauta. 4. Iš kur kilo skitai? Skitų kronika. 5. Prūsai taip pat buvo priskiriami skitams.
1. Kad ir koks neaiškus ir sudėtingas būtų tas klausimas, vis dėlto norėtume maloningajam skaitytojui papasakoti, kiek mums leis Dievo malonė ir kiek galėsime suprasti iš priešingų istorikų nuomonių, kokios tautos senaisiais laikais Prūsijai (priklausė ir joje) tikriausiai gyveno bei kaip jos vadinosi. Ir čia pirmiausia paminėtini skitai, kurie senumu pagrįstai lenkia egiptiečius. Kaip rašo Plinijus, prie jų paprastai priskirdavo pačiose šiauriausiose bei ryčiausiose žemėse gyvenusias tautas, kurių graikai ir romėnai nepažinojo. Būtent į šiaurę nuo Italijos gyvenusias tautas, tautas anapus Kaspijos jūros, už Emauso ir Emodo kalnų, į šiaurę nuo tautų, gyvenusių prie Juodosios jūros. Taip pat ir tas tautas, kurios gyveno už Alpių ir Kaukazo kalnynų. Visas jas, tokias dideles ir skirtingas tautas, graikai ir romėnai laikė skitais ir taip jas vadino. Todėl ir Prūsijos tautos, kadangi Prūsija yra šiame regione, taip pat priskirtinos prie senųjų skitų. Tiesa, Tacitas rašo, jog jo laikais gotai Prūsijoje rinko gintarą; bet, kaip įrodė žinomas mūsų krašto istorikas Joachimas Pastorijus von Hirtenbergas, senieji autoriai prie skitų priskirdavo taip pat ir Prūsijos gotus. Istorikas dar priduria, kad prie skitų, greta daugelio kitų tautų, būdavo priskiriami ir germanai bei sarmatai. Bet aš sakau, jog taip būdavo gilioje senovėje, nes vėliau romėnai palengva ėmė suprasti skirtumus tarp tautų ir nebelaikė skitais kelių jiems anksčiau priskirtų [tautu]. Pavyzdžiui, Trakijoje gyveno skolotų tautos, ir nors jos turėjo vardą, graikai jas, kaip liudija Herodotas, vadino Scythen. Ir anksčiau minėtus sarmatus jie buvo priskyrę skitams, bet vėliau juos vis dėlto vėl atskyrė. Skitais jie apšaukdavo visas tautas, gyvenusias prie Prūsijos prieinančiuose ir į ją įsiterpusiuose Hercinijos kalnuose.
2. Kaip skitai gavo savo vardą, sunku paaiškinti. Manoma, kad jų vardas kilęs iš graikiško žodžio oxún, kuris reiškia „,botagas”, nes jų būriai esą dažniausiai atšuoliuodavę su botagais rankose. Tiesa, yra dar ir šiandien skitais pravardžiuojamų totorių, kurie vadinasi Nahajenses nuo žodžio Nahaika, lenkiškai, rusiškai ir prūsiškai reiškiančio ,,botagas”.
3. Bet skitai, kaip paaiškėjo iš skitų ir egiptiečių vaidų, neabejotinai laikomi pačia seniausia tauta. Apie tai galima pasiskaityti Justino veikaluose. Šiaip jau tai buvo žiauri tauta. Todėl tai, kas buvo nevalyva arba kas galėjo būti barbariška, vadindavo skitiška. Žodis scytissare mokslininkų raštuose reiškia ne ką kita, kaip „,siaubingai ir barbariškai maukti“ arba „,ūžauti”. Todėl ir graikai juos vadino ne Scythen, o Scyphos, t.y. „plačiagerkliais”. Ši tauta buvo laikoma žiauriausia, todėl ir garsusis filosofas Aischinas, paimtas į nelaisvę, labiausiai prašė, kad jo neatiduotų į rankas kokiam skitui.
4. Skitų kilmės dėl jos senumo negalima išsiaiškinti. Tiesa, Herodotas rašo, kad jų protėvis buvęs Lipoksajis, Targitajo sūnus, Jupiterio ir Boristenio vaikaitis. Jeigu taip būtų, tai mūsų prūsai galėtų būti kilę iš pagonių Jupiterio. Bet mums tai atrodo pasaka. Kaip ir daugelis kitų [dalykų], apie kuriuos pats Herodotas pasakoja minėtame veikale, būtent: atseit Heraklis kartą dėl Geriono karvių nudėjęs piemeni; paskui jis sutikęs moterį, pusiau žmogų, pusiau gyvatę; su ja jis suartėjęs ir turėjęs tris sūnus. Pirmasis jų buvęs vardu Agatirsas, antrasis – Gelonas, trečiasis – Skitas. Iš to Skito esą ir kilę minėtieji skitai, vėliau patraukę prie Juodosios jūros, o iš ten į Ukrainą ir kitus Sarmatijos kraštus; paskui jie pasauliui buvo žinomi kaip gotai, vandalai, kimbrai ir t.t. Šiaip dar krinta į akis, kad Berosas mini vieną skitų kroniką, kurioje rašoma, kad vienas iš skitų, vardu Araksa, turėjęs du sūnus – pirmasis buvęs vardu Napas, antrasis Prutas; iš jo esą kilę prūsai, pagal jį pasivadinę Prutenei.
5. Per šiurpų ir miglotą šių pasakų šydą turbūt neįmanoma išsiaiškinti tikrosios tiesos: šiuokart pasitenkinsime tuo, kad mūsų prūsai kadaise buvo priskiriami prie skitų, o Rytų jūra, į kurią atsiremia Prūsija, senovėje vadinta Mare Scythicum, ir šis pavadinimas, kaip rašo Radevicasi, dar buvo išlikęs Romos imperatoriaus Frydricho Barbarosos laikais. Taip pat seniesiems [autoriams] puikiai žinoma Baltijos šalis, esanti mūsų kraštuose prie Rytų jūros, dabar dar vadinamos Baltijos jūra, dažniausiai laikyta skitų sala tokie mokslingiausi filosofai, kaip Pitėjas, Ksenofontas, Lampsakietis ir kiti. Jau nekalbant apie tai, kad prie Hercinijos girios (kurios didelė dalis gožė ir mūsų tėvynę Prūsiją) gyvenusios tautos taip pat buvo priskiriamos prie skitų.
Parengta pagal M. Pretorijus „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla” 1698 m.
