Prezidento iniciatyva gražiai paminėtos 1863-1864 metų sukilimo metinės. Joms skirta ne viena paroda tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Pažangioji bajorija ir paprasti valstiečiai kadaise ryžtingai kovėsi su kazokų būriais. Bajorija ginklų niekada nestokojo, o prastuomenei teko kovoti ištiesintais dalgiais ar net šakėmis. Šiandieną ginklai kur kas modernesni, tad nei šakių, nei dalgio neprireiktų. Sukrutę stiprinti šalies gynybą (ir taip pasirodyti prie naująjį Amerikos prezidentą), valstybės lyderiai tik dabar ėmėsi dairytis finansavimo rezervų. Karšta trūkstamų lėšų bulviukė imta mėtyti ir vėtyti.
Pirmoji bėda akivaizdi – tragiškai mažas BVP perskirstymas, tesiekiantis ~20-22%, todėl 5 ar 6% BVP išvirsta geru penktadaliu biudžeto. Kodėl gi pajamų pyragas Lietuvoje dalinamas taip menkai, kai valstybės reikmėms tenka vos penktadalis BVP? Atsakymą rasime, tačiau kol kas dairykimės pinigėlių krašto saugumui. Prezidentas siūlo nedidinti mokesčius, bet semti iš valiutos atsargų, nes savų pinigų Lietuva atsisakė dar prieš dešimtmetį. Kaip mat sukrunta Lietuvos bankas, priminęs, kad toks veiksmas prieštarautų ES sutarčiai. Buvęs finansų ministras netrunka pastebėti, kad semdami vertybiniais popieriais pagrįstas valiutos atsargas, pasirodytume paskutinius pinigėlius iš kišenės bekrapštantys. Valstybė pasirodytų nesolidžiai užsienio partnerių bei investuotojų akyse.
Premjeras viliasi, kad atsiras europinis gynybos (ar panašus) fondas, ir bus galima gauti ar pasiskolinti iš jo pinigėlių, nes Lietuva – pasienio valstybė. Vyriausybės vado įkarštį kaip mat apmalšina rimtais įgaliojimais disponuojantis eurokomisaras, nes tokie fondai greitai neatsiranda. Pats eurokomisaras niekuo padėti negali, nes tokių fondų steigimas sprendžiamas Europos vadovų taryboje. Taigi gerokai padirbėti teks ir Jo Ekscelencijai ir finansų ministrui, o pats eurokomisaras ne kažin kuo prisidėti teišgalės. Šiedu ir turi įtikinti abejojančius būsimo fondo steigimu šalių vadovus bei Europos komisijos vadovus. Belieka spėlioti, kokius tuomet įgaliojimus ir pareigas turi Lietuvos deleguotas eurokomisaras, jei jo pagalbos nelauk.
Mėtoma trūkstamų finansų bulviukė ir seime: netrunka reikšti abejones opozicijos politikai, nors prieštarauti pačiam gynybos finansavimo stiprinimui jiems neišeina. Imta kalbėti apie naują susitarimą gynybos srityje, nors jo būtinybė labai abejotina: nebent aklas (ar veidmainis) gali nematyti grėsmių valstybei. Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas irgi stebisi tokiu ryžtingu Valstybės gynimo tarybos sprendimu – juk finansavimo šaltiniai nepasiūlyti ar siūlomi iracionalūs. Po truputėlį užsimenama apie link gyventojų indėlių tiesiamą ranką, apie kažin kokius apribojimus šioms santaupoms, o paprasčiau kalbant – apie santaupų užšaldymą ir naudojimą valstybės gynybos reikmėms. Iškart kyla klausimas: vargingiausiųjų kuklios santaupos bus užšaldytos, o turtingųjų milijonai užsienio bankuose – ne?
Visoje šioje karštligiškoje finansų paieškos makaliūzėje nesigirdi, berods, aiškiai besiperšančios išeities. Prisiminę karinio nusikaltėlio J.Prigožino priešmirtinę „išpažintį” vaizdo įraše, netruksim įsitikinti, kad šiandienis Rusijos karas Ukrainoje, kaip ir visi kiti karai, yra grobikiškas. Ne rusakalbių teisės, ar „nacistų režimas” Kyjive, ne kažin kokios „demilitarizacija” ir „denacifikacija” buvo pretekstu pradėti agresiją, o primityvus noras grobti. Kremliaus klika ir ją remiantys prisivogę oligarchai nutarė užgrobti ir engti Ukrainą, kaip jie dešimtmečius engia Rusiją. Užgrobti žemes, išteklius, pramonės įmones, Ukrainos oligarchų turtus, o vietinius paversti engiamais vergais – toks buvo Putino šutvės tikslas. Režimo įtakon pakliuvusių Ukrainos žmonių, naiviai apsidžiaugusių patekimu Rusijos įtakon, vargai įtikinamai liudija plėšikiškus ir grobikiškus atėjūnų tikslus.
Kas būtų, jei, neduokdie, alkana ir pasimokiusi smurto Ukrainoje galvažudžių kariauna nusitaikytų į Lietuvą? Gautų gerą atkirtį, tačiau užpuolikų tikslai liktų tie patys – grobti, žudyti, naikinti. Kas nutiktų Lietuvos verslo ir finansinio elito turtams, jei, darsyk pasakykim „neduokdie”, Putino orda įsiveržtų Lietuvon? O gi pražūtų įvairiais būdais sukaupti Lietuvos turtingųjų verslai, gamyklos, pilaitės, net ir užsieniuose prisipirkti namai bei milijonai užsienio bankuose mikliai taptų atėjūnų nuosavybe, padedant smūgio kūju per konkolus perspektyvai. Grobikai pradeda karus ne tam, kad ką nors išlaisvintų (kad ir naivius bei kvailus Lietuvos vatnikus), o tam, kad pavergtų ir užgrobtų. Gal tuomet Lietuvos elitas imtųsi svariau prisidėti prie krašto saugumo ir gynybos didesniais mokesčiais? Juk taip apsaugotų pirmiausia savo verslus, turtus, finansus? Keista, kad grėsmės viską prarasti perspektyva elitui iki šiol neaiški, o gal jis viliasi lėšas savųjų turtų apsaugai rasti ir taip menkame valstybės biudžete? Tuomet tiek ir temyli laisvą Lietuvą tasai elitas.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
