Nesenai prisiminėme tragiškas, bet kartu ir lemiamas sausio dienas bei naktis. Lietuva atsilaikė prieš kruviną kretančios imperijos kariauną ir smarkiai prisidėjo prie tautų kalėjimo baigties. Nemenkindami Lietuvos indėlio į sovietų sąjungos žlugimą, turėtume prisiminti ir kitus, gerokai svarbesnius SSRS griūties faktorius. Jų būta ne vieno: kariniam kompleksui dirbusi ekonomika, milžiniškų kaštų reikalavusi kariauna, karas Afganistane, stagnuojanti ekonomika, ir – labai svarbu – sumažėjusios pasaulinės naftos kainos.
Sąstingio laikmečiu (1964-1982 metais, kai SSRS vadovavo galop nusenęs Leonidas Brežnevas) naftos kainos buvo aukštos, ir sovietų sąjunga gaudavo dideles pajamas iš prekybos „juoduoju auksu”. Komunizmo ir SSRS nekentęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, kadaise pavadinęs sovietų sąjungą „blogio imperija” (po 1983-ais numušto Pietų Korėjos lainerio), įtikino arabus sumažinti naftos kainą. Sovietinę ekonomiką maitinęs naftos eksportas ėmė nešti menkesnes pajamas, ir prasidėjo ūkio griūties procesas, kurio nebesugebėjo sustabdyti plepys Gorbačiovas ir jo draugeliai.
Džo Baidenas rimtesnes sankcijas rusiškajai naftai – ją gabenusiems trečiųjų šalių tankeriams – įvedė tik pačioje kadencijos pabaigoje. JAV rėmė Ukrainą ginklais bei lėšomis, be kurių ukrainiečiai vargu ar būtų atsilaikę, tačiau naftos bambagyslė visą karo laiką maitino žudikišką agresorės kariauną. Donaldas Trampas, būdamas įžvalgus verslininkas bei politikas, ėmėsi eiti kitu, turbūt efektyvesniu keliu, labai tikėtina, puikiai prisimindamas sumanų Reigano sandėrį su arabais.
Pradėjus JAV intensyviai eksploatuoti naftos atsargas, kariniams lėktuvnešiams blokavus Bosforo sąsiaurį (negalint juo plaukti sankcionuotiems tankeriams, naftos gabenimas itin pabrangtų) bei NATO laivynui kontroliuojant Baltijos jūrą, rusiškos naftos keliai virstų šunkeliais. Paveikti indus Trampas tikrai ras priemonių, kiek sunkiau bus įtikinti Kiniją atsisakyti pigios rusų naftos, bet Trampas tam ir Trampas, kad sugebėtų palankstyti rankas su didžiausia JAV konkurente.
Ar pavyks Trampui įtikinti OPEC mažinti kainas, tuo skaudžiai smogiant rusiškajam biudžetui, kuris ir taip traška-braška? Ne taip senai naftos produktų poreikis viršijo paklausą trimis milijonais barelių per parą, šiai dienai poreikis paklausą viršija tik pusantro milijono barelių. Daug tai ar mažai? Rikiuotėn stojus galingoms JAV naftos gavybos apimtims, Trampui nusigręžus nuo žaliosios politikos ir skatinant kuru varomų automobilių gamybą, naftos pasiūlos ir paklausos santykis gali esminiai pasikeisti. Pasiūlai viršijus paklausą, naftos kainos savaime ims mažėti, o pati OPEC organizacija ims prarasti svarbą, nes mažėjančios paklausos fone kiekviena arabų šalis ieškos išeičių, taigi bus „kiekvienas už save”.
Ar gali Europa, o ir Lietuva, prisidėti prie rusiškos ekonomikos išbalansavimo, tuo priverčiant nusikaltėlį diktatorių baigti karą Ukrainoje? Neabejotinai – gali, jei tik biznį su kruvinu režimu varantys europiniai (t.t. lietuviškieji) vertelgos galų gale baigs maitinti agresorės armiją prekyba per trečiąsias šalis. Ar ryšis šalies vadovai išsakyti aiškią poziciją dėl aplinkiniais keliais į agresorę prekes, t.t. ir kare naudojamas technologijas, gabenantiems vertelgoms? Kol kas labiau matomas pataikavimas tokiems veikėjams, o ne aiški pilietiška, patriotinė pozicija. O gal ir toliau vieni ieškos pinigų šalies saugumui stiprinti bei Ukrainai remti, o kiti krausis turtus Ukrainos žmonių kančios ir gyvybių sąskaita? Neabejotina – „juos pažinsime pagal jų darbus”.
