„Viskas turi savo kainą”. Ne itin taisyklinga, kalbininkų požiūriu, frazė žinoma bemaž kiekvienam. Sumaniusio tvoti ginkluotu kumščiu per stalą diktatoriaus karas Ukrainoje irgi brangiai kainuoja. Ukrainiečiams jis kainuoja prarastas žemes, naudingus išteklius, sugriautus miestus ir gyvenvietes. Skaudžiausia yra kaina daugybės gyvybių, paaukotų ginant šalį. Trejus metus alinantis Ukrainą karas skaudžiai atsiliepia ir agresorei – daugeliu atžvilgių. Bandykim pasidairyti į putininės imperijos ekonomiką bei socialinę būklę, paprognozuoti galimus režimo ateities scenarijus.
Sparčiai auginamas karinis kompleksas, gaminantis bergždžią produkciją, nusiurbia ne tik pinigus iš biudžeto, bet ir žmogiškuosius išteklius. Kodėl galima pavadinti daugybę nuo konvejerių nuriedančių tankų ir kovos mašinų bergždžiais? Jokios pridedamosios vertės jie neatneš, nes bus tiesiog sudaužyti kovos lauke, ir liks rūdyti Ukrainos žemėse. Rusijos įmones spaudžia iškart kelios bėdos: plėtoti verslą, pasiskolindamos už 30% siekiančias palūkanas, jos neišgali, o ir bankams prisakyta pirmiausia kredituoti karinio komplekso gamyklas. Darbuotojai irgi išeina dirbti į karines įmones, nes jos moka didesnius atlyginimus.
Taigi, dali rusiškosios pramonės bei jos darbuotojai naudojasi karo sąlygotais finansais, bet tai laikina. Aprimus kovoms – o tai neišvengiama – atsiras daugybė bedarbių skurdžiuose imperijos užkampiuose, kurie tik dėl karo gavo galimybę gyventi šiek tiek turtingiau, už tai mokėdami ukrainietiškų bepiločių padaromais nuostoliais naftos perdirbimo įmonėms ir pan. Rusijos gamybininkai neišgali mokėti didesnius atlyginimus darbuotojams, kad šie neišeitų dirbti į „oboronką” (karinį kompleksą, rus. žarg.), todėl bandymas labiau motyvuoti darbuotojus finansiškai, verčia rusišką produkciją nekonkurencinga – ji brangsta, ir labiau apsimoka vežti kiniškas prekes pardavimui.
Dosnesni pinigai karinio komplekso darbuotojams sąlygoja didesnes perkamąsias galias, tad neišvengiamai ima brangti kasdienio vartojimo prekės. Centrinis bankas, bandydamas sustabdyti infliaciją, nuolat didina palūkanų normą, tačiau tuomet įmonėms skolintis tampa neįmanoma. Braška šonai paskolas paėmusiems ir įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, nes jie vos pajėgia (arba nepajėgia) mokėti eilines įmokas. Sustojus būsto pirkimui dėl itin didelių paskolos palūkanų, bankroto link žygiuoja NT plėtotojai, pastatę pastatus ir negalintys parduoti būstus – bankai reikalauja grąžinti plėtotojų pasiimtus kreditus.
Dosni pinigų upė kariškiams ir „oboronkai” sunkia našta prislegia socialiai jautriausias gyventojų grupes. Atleidžiami mokytojai, gydytojai, darželių auklėtojos, socialiniai darbuotojai, nes trūksta lėšų išmokoms pabuvojusiems grobikiškame kare. Apgailėtinos pensijos, daugeliu atveju neviršijančios keliolikos tūkstančių rublių (110-190 eurų) verčia garbaus amžiaus rusus dirbti už elgetiškus atlyginimus arba išpardavinėti paskutinius daiktus. Varganas pensijų prieaugis, daugeliu atvejų nesiekiantis daugiau pusantro ar dviejų tūkstančių rublių (15-20 eurų) nei iš tolo nekompensuoja nuolatinį prekių brangimą.
Kaip gi gelbstisi nusikalstamas režimas? Vien naftos eksporto pajamos pernai atnešė imperijai šešis šimtus milijardų dolerių pajamų. Trečiosioms šalims – daugiausia Azijos valstybėms – perleisti tankeriai uoliai gabena rusiškąją naftą. Pildomas agresorės biudžetas, tarpsta ir jam talkinantys užsienio partneriai, be skrupulų varantys biznį su imperija. Trampui prisukus naftos dolerių kranelį, ir sumažinus kainą bent iki keturiasdešimties dolerių už barelį, putininei ekonomikai rastųsi rimtų problemų. Ar pavyks Amerikos prezidentui įtikinti OPEC šalis mažinti kainas, didinant naftos gamybą pačiose Jungtinėse Valstijose? Galbūt Trampas sumanys kitą būdą priversti arabus išgauti daugiau „juodojo aukso”, taip padidinant jo pasiūlą ir tuo pačiu „numušant” kainas? Pamatysim netrukus, nes jau vasario vidury Trampo komanda pristatys karo Ukrainoje užbaigimo planą.
Yra ir dar vienas faktorius, galintis pakreipti karą link pabaigos. Rusijos verslas, nesusijęs su karine pramone bei išteklių gavyba, patiria išskirtinius sunkumus ir ima bruzdėti. Tikėtis perversmo neverta, tačiau nepasitenkinimas Centrinio banko politika ir nuolatiniu palūkanų augimu yra didelis. Egzistuoja ir didžiulis Kinijos konkurencingumo faktorius: rusiška produkcija tampa pernelyg brangia, lyginant su atvežtinėmis kinų prekėmis. Pastarieji tuo mikliai naudojasi, pvz. užversdami imperijos rinką ne itin kokybiškais automobiliais, nes vakarietiški pasiekia agresorę tik per trečiąsias šalis – smarkiai išbrangę ir įperkami tik turtingesniųjų. Nesikuklina kinai ir „melžti” Rusijos gamtinius išteklius, pusvelčiui pirkdami dujas, naftą, mišką.
Taigi, imperijos ekonominis vaizdelis nekoks, tačiau džiaugtis vargu ar išeina, nes alkana ir apkvailinta minia gali dairytis naujų aukų. Likim budrūs.
