Skitija yra vienintelė šalis, sugebėjusi pasipriešinti Romos imperijai – kolektyviniams antikos Vakarams. Be to, būtent skitai, tiksliau, jų palikuonys, sunaikino šią Blogio imperiją. XIX a. Europoje tai buvo gerai prisimenama. Anglų istorikas F. R. Grehemas savo veikale „Skitų imperijos“ (1860 m.) rašė: „Šimtmečiais iki krikščionybės viso žinomo pasaulio valdžia, įtaka ir civilizacija buvo visiškai sutelktos vienos išdidžios ir despotiškos paramilitarinės valstybės rankose. Užkariaudama ir baugindama Roma tapo visų ištyrinėtų ir tvarkingiausių Azijos, Afrikos ir Europos dalių valdove; jos legionai laikė pavaldume tautas nuo Elados sienų iki Britų salų ir Atlanto vandenyno; jo ereliai kėlė baimę nuo Egipto ir Arabijos smėlio kopų iki Baltijos krantų, kur barbarai teutonai sukryžiavo kardus su atšiauriaisiais gotais; ir tik beribės Skitijos dykumos liko jam neištyrinėtos ir neaprėpiamos lygumos, iš kurių jis galutinai užkariavo. Iš ten atėjo jo užkariautojai ir naikintojai“. Toliau autorius pateikia pačios „Skitijos“ sąvokos apibrėžimą: „Šiuo miglotu ir neapibrėžtu vardu graikai ir romėnai pavadino žemes, besidriekiančias palei Dniepro krantus iki beveik pasakiškojo Katajaus ribų. Tais laikais jos buvo skirstomos į Europos ir Azijos Skitiją, vėliau buvo vadinamos Rusija ir Tatarija“. (Nuotraukoje apybraižos pradžioje – auksinis skitų papuošalas, IV-III a. pr. Kr.)
Auksinis elnias iš skitų pilkalnio, VI a. pr. Kr.
Skitų kariai garsėjo savo bebaimiškumu. Pagal senovės papročius už kiekvieną karaliui atneštą priešo galvą skitas gaudavo dalį grobio. Dėl to jie buvo bekompromisiai kovotojai, o jų šaudymo iš lanko įgūdžiai kėlė net labiausiai patyrusių kariuomenių pagarbą. Būtent ši reputacija galėjo atbaidyti Romą nuo bandymo užkariauti Skitiją. Romos imperija savo klestėjimo laikais turėjo galingiausią kariuomenę, valdė 80 mln. gyventojų, o jos teritorijos driekėsi nuo Graikijos iki Egipto, Britanijos ir Šiaurės Afrikos. Tačiau net ir tokie milžiniški ištekliai netapo priežastimi įsiveržti į skitų žemes. Kodėl?
Skitai buvo klajoklių tauta, kurios valdos driekėsi nuo Rytų Europos iki Vidurinės Azijos. Jie valdė 4000 km ilgio teritoriją, apimančią dabartinę Rusiją, Ukrainą, Kazachstaną, Turkiją ir Iraną. Savo klestėjimo laikotarpiu, VII-IV a. pr. m. e., skitai garsėjo mobiliąja kariuomene. Jų gyvenimo centras buvo Krymas, tačiau, kaip tikri klajokliai, jie dažnai keitė gyvenamąją vietą. Pasak Herodoto, skitai atvyko iš Vidurinės Azijos ieškoti derlingų žemių. VII a. pr. m. e. jie, sudarę sąjungą su kimerais, nugalėjo asirus, bet vėliau užkariavo dabartinės Ukrainos, Pietų Rusijos ir Moldovos teritorijas, išžudydami savo sąjungininkus.
Skitų kovos vežimaitis, V-IV a. pr. Kr.
Skitų kariai naudojo netikėtų atakų strategiją. Jie galėdavo pasirodyti naktį, greitai smogti ir dingti. Jų kavalerija buvo viena geriausių pasaulyje, todėl jie buvo beveik nesugaunami. Ši tauta turėjo unikalių stepių karybos įgūdžių, kurie ne kartą padėjo jiems kovoti prieš didžiules imperijas.
Vienas ryškiausių jų karinio meistriškumo pavyzdžių – pergalė prieš persų karalių Darijų 513 m. pr. m. e. Persų kariuomenė, įviliota giliai į stepes, žlugo dėl išteklių trūkumo, ir Darijus buvo priverstas trauktis.
Nors romėnai labai sėkmingai užkariavo žemes, jie niekada nesiėmė užkariauti skitų kraštus. Priežastys – šie veiksniai: geografiniai sunkumai – didžiulės stepės, kurias užėmė skitai, buvo sunkiai prieinamos ir nepritaikytos romėnų legionams; ekonominis nepatrauklumas – skirtingai nei derlingos Europos ar Egipto žemės, stepės negalėjo suteikti Romai didelių išteklių; karinė strategija – skitai sumaniai vengė atvirų mūšių, todėl buvo sunkus priešininkas reguliariajai kariuomenei. Kai IV a. pr. m. e. Skitija nusilpo nuo sarmatų antpuolio, Roma jau buvo užsiėmusi kitais reikalais. Germanų gentys ėmė puldinėti imperijos sienas, todėl legionai buvo priversti susitelkti į savo teritorijų gynybą.
Auksinės skitų šukos, IV a. pr. Kr.
Po to, kai 310 m. pr. m. e. Fado upės mūšyje juos nugalėjo sarmatai, skitai buvo priversti pasitraukti į Krymą. Laikui bėgant jų įtaka galutinai susilpnėjo ir jie liko tik istorijos dalimi. Tuo tarpu Romos imperija tęsė užkariavimus ir iki 117 m. po Kr. apėmė didžiąją dalį Europos, Šiaurės Afriką ir Mažąją Aziją. Tačiau Skitija, nepaisant jos šlovės, liko už romėnų užkariavimo užmojų ribų. Skitų imperijos galią primena tik pilkapiuose randami artefaktai…
