Archeologai nesėdi rankas sudėję, ir atskleidžia vis naujas ir naujas žmonijos paslaptis, daugel amžių slėptas žemėje. Dažną radinį sunku paaiškinti, nes pasak istorikų, prieš tūkstančius metų žmonės neturėjo technologijų – net ir dabar neturi – perkelti šimtus tonų sveriančius luitus kalnuose, sudėti juos į milžiniškus statinius taip, kad neina net popieriaus lapą įkišti. Neįmintos lieka, o tik versijomis ir teorijomis apipintos, Egipto piramidžių statybos technologijos. Giliuose anglies kloduose randami daiktai, niekaip negalėję būti pagaminti prieš milijonus metų. Radę kokio nors įšalusio kalnuose žmogelio liekanas, stebimės, kaip primityviai atrodė žmogus, ledynuose pasilaidojęs prieš tūkstančius metų. Imame manyti, kad žmogiškoji civilizacija siekia vos senovės Egipto ištakas, na, gal dar šiek tiek anksčiau. Akivaizdu, kad archeologų radiniai gerokai prieštarauja daugelį metų mums istorikų pasakotai žmonijos raidai, o pačioje istoriografijoje yra aibė baltų dėmių.
Žvelgiame į viduramžius, kai bene tūkstantį metų žmogus trypčiojo vietoje, praradęs senųjų civilizacijų žinias ir pasiekimus. Romos centre iki šiol dunksantis didingas Panteonas, žavintis senovės romėnų inžineriniais ir statybiniais sugebėjimais, garsus didžiuliu betoniniu kupolu. Daugelį amžių atlaikęs kupolas užburia romėnų techninės minties galia, tačiau betonavimo technologiją žmonija užmiršo ilgiems amžiams, iki ji vėl buvo atrasta XIX amžiuje. Žvelgdami istorinėn praeitin, bodimės ilgą laiką vyravusia elementarios higienos stoka, lėta medicinos mokslo pažanga, religinėmis dogmomis ir prietarais, nesibaigiančiais grobikiškais ir religiniais karais, absoliučios daugumos gyventojų intelektualine tamsa, milžiniška socialine atskirtimi, aristokratijos moraline degradacija ir t.t. Neretai apibendriname – tamsoje gyveno tie mūsų bočiai, ir tiek.
Kaip ateities žmogus žvelgs į mus pačius? Kaip vertins XXI amžiaus pirmąjį ketvirtį įveikusią žmoniją, jos pasiekimus ir jos civilizuotumą? Galbūt žmonija galiausiai liovėsi stekenti save karais? Ne. Gal socialinė atskirtis sparčiai mažėja ir visuomenėse ima vyrauti darna bei santarvė? Ne. Gal žmonija milžiniškas lėšas ginklavimuisi yra perorientavus progresui siekti? Ne. Gal turtingiausieji atsisuko į savąsias tautas ir imasi mielaširdingai padėti likimo nuskriaustiems? Ne. Gal turtų ir valdžios svarba ima nusileisti pilietiškumui ir visuomeniškumui? Irgi ne. Nenorėdamas būti „juoduoju metraštininku”, drįstu teigti, kas būsimosios kartos (jei tik žmonija nenukvaiš tiek, kad susinaikins) žvelgs į mus kaip į santykinai primityvią visuomenę, taškančią laiką, jėgas ir resursus labai abejotiniems tikslams.
Tikėtina, kad klasikiniu pavyzdžiu, koks menkas, apkvailintas ir nužmogintas gali būti pilietis, taps putininės Rusijos gyventojai. Internetas knibžda video siužetais, kuriuose rusai, susibūrę į viltį praradusiųjų grupeles, prašo kremlinį diktatorių juos gelbėti. Nuo pamaskvės miestų iki tolimų šiaurės užkaborių ritasi ši maldų naujajam Rusijos carui banga. Ko tik nemaldauja valdininkų užguiti, mulkinami ir apvogti rusai: sutvarkyti sprogusią magistralinę kanalizaciją, aplinką pavertusių fekalijų ežeru, sumedžioti žmones puldinėjančius lokius, sutvarkyti vos vos veikiančias šildymo sistemas, suremontuoti griūvančias namo sienas, sutvarkyti duobėtu vieškeliu virtusius kelius, suvaldyti daugiabučius prižiūrinčių kontorų savivalę, įvesti dujas, išmokėti lėšas grobikiškame kare dalyvavusiems niekšeliams, skirti pinigų invalidais tapusių protezams ir t.t. Totalus, visiškas visuomenės aklumas!
Kokį menką intelekto koeficientą (IQ) reikia turėti, jog nesuprasti elementarų dalyką: nebūna avinėlis vilkų gaujos vadu. Vilkų gaujai, gimusiai kruvinoje KGB struktūroje ir šiandieną engiančioje Rusiją, gali vadovauti tik klastingiausias ir nuožmiausias vilkas – tokiu ir yra imperijos diktatorius. Jis yra išeities taškas visiško visuomenės narių beteisiškumo, įžūliausios valdininkų savivalės, viską kiaurai persmelkusios korupcijos, oligarchinių klanų dominavimo, ekonomikos nustekenimo ir tragiškos būklės, agresyvių imperinių kėslų įsivyravimo, profašistinių nuotaikų nuolatinio kurstymo. Prašyti vagių gaujos vadeivą užtarimo nuo jo vadovaujamų ir globojamų vagių yra tas pats, kas prašyti Liuciferį pagalbos nuo nelabųjų. Tik ar atsipeikės ta imperijos liaudis, apsėsta kolektyvinės nuodėmės už karo rėmimą, stokojanti elementarios krikščioniškos atgailos už padarytas niekšybes? O gal jos IQ ir toliau stabiliai artės prie nulinės atžymos?..
