„Nueik nežinia kur, tik atnešk ne nežinia ką, o deramą gynybos finansavimą”, – taip, perfrazuojant seną pasaką, atrodo šiandienės papildomų lėšų krašto apsaugai paieškos. It iš gausybės rago pilasi pasiūlymai, kur gi ieškoti tų pinigėlių. Oligarchinių klanų statytiniai suskubo registruoti sumanymus išparceliuoti valstybines įmones ir žemes: atseit, tuomet įmonių veikla bus efektyvesnė, o miestų centre esančios žemės nedirvonuos. Godžios ir gobšios vertelgų rankos senai kėsinasi priglobti viešųjų paslaugų sektorių, energetiką, kelius (padarant juos mokamais) ir t.t. Apstu dar Lietuvoje pamenančių praeito amžiaus pabaigoje Lietuvą siaubusios laukinės privatizacijos metodus: kodėl gi nepakartojus jų šiandieną, prisidengiant būtinybe didinti finansavimą gynybai?
Kiti, vadovaujami proliberalaus – tai jis puikiai įrodė dar dirbdamas ankstesnėje LSDP vyriausybėje – finansų vedlio, pasirengę iki paskutinio siūlo praskolinti Lietuvą, užkraudami nepakeliamą skolų naštą būsimoms kartoms. Tai bent Lietuvos gelbėtojai, patriotai! Vienas-kitas bando užsiminti apie didesnį besočių bankų apmokestinimą ar brangaus NT mokesčio didinimą, kiti taikosi į Sodros rezervą ar Lietuvos banko pelnus, nors šis, kaip valstybinis subjektas, rodos, pelnus turėtų iškart atiduoti valstybei, bet kur tau!.. Merkia akelę į piliečių indėlius prezidentūros išmintingieji, lekia ieškoti europinių paskolų finmino klerkai, gimdo viena už kitą utopistiškesnes idėjas opozicijos šulai, anksčiau kažin kaip nesusimastę apie gynybos stiprinimą.
Lenktyniauja siūlydami idėjas bankų klapčiukai – bankonomistai, nors kažin ką originalesnio, nei apiplėšti ar praskolinti valstybę, nesugeba sugalvoti. Prisisėmę vandens į burną, tyli verslo konfederacijų, asociacijų, sąjungų atstovai, vėpso į dangų liberalų ruporas – laisviausios rinkos institutas. Tik štai, šioje desperatyvių paieškų ir pseudoidėjų makaliūzėje pasigirsta pilietiškai-patriotiškas stambiojo verslo balsas: „Kursime fondą šalies gynybai stiprinti, ir sutarsim su vyriausybe, kad ji galės fondu naudotis penkerius metus, o po to imsis mums šias lėšas su palūkanomis kompensuoti. Mes gi Lietuvos patriotai, iš širdies mylintys tėvynę, o ne tik varantys joje biznį!..” Suklūsta Lietuvos valdžia, išvydusi tokį savalaikį ir ryžtingą verslo elito žingsnį, leisiantį vienu mostu išjudėti iš įsispraudimo į kampą.
Toliaregis Lietuvos elitas pasimokė iš karo Ukrainoje, suprato, kad putininių driskių gaujos atklydo tam, kad pasak karinio nusikaltėlio Prigožino, grobti ir pelnytis. Putino sėbrus masino turtinga ištekliais ir pramonės įmonėmis Rytų Ukraina, tad ir nutarė užgrobti ir engti kaimyninę šalį. Vienų oligarchų kadaise privatizuotos (nesakau nusikalstamu būdu užvaldytos, bet…) įmonės perėjo rusiškųjų megaturčių nuosavybėn, ir ėmėsi generuoti jiems pelnus. Lygiai tokia pat schema veiktų, jei alkanų ir nudriskusių užpuolikų gauja atsibastytų Lietuvon: mūsiškių pramonininkų, vežėjų, žemvaldžių ir pan. turtai kaip mat taptų rusų oligarchų nuosavybe, ir jokie mielaširdingi pasiūlymai dalintis pelnus ar mokėti okupantams duoklę juos nedomintų.
Ar pakaks lietuviškajam elitui proto susivokti, kad šiandieną spausdamas riebius pelnus ir nesidalindamas, bent skolos pavidalu, jais su valstybe gynybos tikslams, rizikuoja imti ir prarasti viską, įskaitant užsienio bankuose suslėptus milijonus? Išboginti iš Lietuvos turtai ir tolimose šalyse susipirktos vilos mikliai pereis naujųjų savininkų žinion, jei tik dabartiniams sušvies reali galimybė gauti kūju per konkolus: „Turtai arba sveiki šratai, supratai?!” Kol kas palaimingai snausdamas, verslo ir finansinis elitas tikisi, kad valstybė eilinį kartą pasipurtys, ir iš vargano Lietuvos biudžeto pribyrės trūkstami milijardai, kurių ten nėra. O gal Lietuvos turtingieji išties nori perleisti savuosius turtus Putino sėbrams ir draugeliams? Matysim.
(Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos.)
