55 m. pr. m. e. rugpjūčio 23 d. Didžiosios Britanijos pakrantė buvo ant permainų slenksčio. Keltų kariai išsirikiavo smėlėtoje pakrantėje priešais baltas Doverio uolas. Jie buvo pasirengę kovoti su ateiviais, išdrįsusiais kėsintis į jų žemę. Priešais krantą esančiuose jūros vandenyse suposi romėnų armada – 80 didžiulių transporto laivų, kuriuose buvo dviejų pulkų legionieriai. Viename iš šių laivų, stebėdamas padėtį, sėdėjo pats Julijus Cezaris, vyriausiasis romėnų invazijos vadas. Išsilaipinimas pranašavo didelius nuostolius. Statūs laivų šonai neleido romėnams lengvai išlipti į krantą – jie turėjo šokti į vandenį, įveikdami bangų gylį ir pasipriešinimą. O pačiame krante jų jau laukė ginkluoti britai, pasiruošę užpuolikus apmėtyti ietimis ir strėlėmis. Jau laivams priartėjus prie kranto, į juos imti svaidyti akmenys ir strėlės, sukeldami sužeistųjų šauksmus. Tokia perspektyva nepridėjo kareiviams drąsos.
(Toliau skaityti kviečiame AIDŲ prenumeratorius – kiekvienam užsiprenumeravusiam dovanojame jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
